Savanorystė Lietuvoje: tradicija ar naujovė? (reportažas iš diskusijos)

Penktadienį, gegužės 6 dieną, Seimo Europos informacijos biure vyko Europos savaitės diskusija: „Savanorystė Lietuvoje: tradicija ar naujovė?“, kurioje apsilankė ir „Kultūros savanoriai“. Kiekvienam diskusijos dalyviui buvo įteiktas lankstinukas apie savanorystę Didžiojoje Britanijoje. Įdomu tai, kad šioje šalyje savanorystės sąvoka yra apibrėžta tik 1997 metais priimtame Policijos įstatyme: „asmuo, užsiimantis veikla, kuriai vykdyti reikia laiko, kuri yra neatlyginama (išskyrus kelionės ir kitas faktines su šia veikla susijusias išlaidas) ir kuria siekiama atnešti naudos kokiai nors trečiajai šaliai, t.y.  ne tik artimam giminaičiui“. Bet tokio įstatymo nebuvimas nesutrukdo D. Britanijoje puoselėti savanorystės tradicijų. O kaip Lietuvoje? – į šį klausimą bandė atsakyti 5 pranešėjai.

Apie kiekvieną pranešimą trumpai:

Diskusiją pradėjo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Dagys, kuris suabejojo šiais metais atliktu tyrimu, remiantis kuriuo Lietuvoje savanoriavo 20 procentų lietuvių, o tai yra maždaug 150 tūkst. žmonių. Ar kas gali įsivaizduoti Lietuvoje tiek savanorių?

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Bendruomenių reikalų skyriaus vedėjas Arūnas Kučikas savo pranešimą pradėjo nuo pačių savanorystės istorijos ištakų. Nors pati svarbiausia informacija buvo pasakyta tik pranešimo pabaigoje – t.y. įvardinti nacionaliniai prioritetai. O Lietuvoje jie yra du:

  • Vyresnio amžiaus žmonių įsitraukimo į savanorišką veiklą skatinimas;
  • Jaunimo savanoriškos veiklos plėtojimas.

Arūnas Kučikas teigė, kad Lietuvoje savanorišką veiklą galima apibrėžti taip:

„Savanoriška veikla – savanoriškos veiklos organizatorių organizuojama, savanorio laisva valia neatlygintinai atliekama visuomenei naudinga veikla“ (pagal Savanoriškos veiklos įstatymo projektą). Iš šios sąvokos matome, kad lietuviškame įstatymo variante (dar tik juodraštiniame) dėmesys skiriamas ir savanoriškos veiklos organizatorių vaidmeniui.

Pilietinės visuomenės instituto programų direktorė Rūta Žiliukaitė pranešimą skyrė diskusijai apie savanorystės tyrimus Lietuvoje. Spaudoje apie tyrimus jau buvo kalbėta ne vieną kartą, bet šį kartą buvo daugiau kalbama apie problemas, kylančias atliekant tokius tyrimus – kaip svarbu parinkti tinkamus klausimus. Vienoje iš anketų buvo klausiama: „ar savanoriavote“? Apklausiamasis galėjo būti savanoriavęs ir prieš 10 metų, tad toks klausimas turėtų būti patikslintas. Rūta Žiliukaitė įvardijo, kad lietuviai mėgsta atsisakyti savanoriauti teigdami, kad tam trūksta laiko. Toks atsakymas gali sukelti tik juoką, kadangi lietuviai, pagal laiko paskirstymą, beveik niekuo nesiskiria nuo norvegų, turinčių gilias savanorystės tradicijas, o tik daugiau laiko praleidžia prie televizijos ekranų.

Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidento Šarūno Frolenko pranešimo „Jaunimo organizacijų vaidmuo ES savanoriškos veiklos metais“ didžioji dalis buvo skirta pristatyti Europos krepšinio čempionato savanorių atranką, kuri vyko keliais etapais (joje dalyvavo ir nemažai „Kultūros savanorių“). Ypač pabrėžta, kad savanoriaujant svarbus ne tik dažniau minimas „fizinis savanoriavimas“, bet ir savanoriavimas, dalinantis savo profesinėmis žiniomis. Šarūnas Frolenko paminėjo ir šiuo metu vykdomas LiJOT iniciatyvas, skirtas skatinti savanorystę:

  • „Savanorių biuras“ per LTV;
  • „Savanoriškos veiklos sostinė“;
  • „Facebook“ angeliuko ir velniuko projektas;

Maltos ordino programų direktorė Rasa Stukienė kalbėjo apie savanorišką pagyvenusių žmonių socialinę slaugą namuose. Ji pabrėžė, kad tokią savanorišką veiklą dažniau renkasi vyresnio amžiaus žmonės, nors pastaruoju metu padaugėjo ir jaunimo (savanorių amžiaus vidurkis yra 25 metai). Maltos ordino savanoriai vykdo tokius projektus kaip „Audio knyga“, „Senjorų taksi“, „Surask vienišą kaimyną“.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ savanorių koordinatorius Nerijus Januškevičius pateikė faktų apie savanorystę „Carite“:

  • Savanoriams koordinuoti yra 20 koordinatorių;
  • 1 savanorių centras;
  • 2 metiniai savanorių koordinatorių susirinkimai;
  • Savanorių reikalų valdyba (renkasi 2 kartus per mėn.);
  • Savanorių vakarienė.

„Carito“ savanorių apibrėžime įvardinta krikščionybė – savanoris turi būti išpažįstantis krikščionybę ar jam turi būti priimtinos jos skleidžiamos idėjos (apibrėžimas užrašytas iš atminties, tad galite patikslinti komentaruose).

Diskusija su dalyviais vyko po visų pranešimų, bet dėl laiko stokos klausimų buvo užduota labai nedaug. Daugiausia klausimų kilo dėl Savanoriškos veiklos įstatymo: kada jis bus priimtas; kaip bus skirstomi pinigai; ar bus galimybė, kad savanorišką darbą pripažintų verslas, universitetas ir valstybinės įstaigos.

Džiugu, kad vyksta tokios diskusijos ir yra galimybė išgirsti iš Seimo narių ir kitų organizacijų vadovų, kas vyksta savanorystės „spintoje“.

Tradicija ar naujovė? Kaip manote?

Ernestas Samsonas (debesėlis)

„Kultūros savanoriai“

Tags: ,

Leave a Reply

Name and Email Address are required fields. Your email will not be published or shared with third parties.

%d bloggers like this: