Raminta: Mūsų džiazas rudenį

Spalio 11 – 16 dienomis Vilnius skambėjo pasauliu: muzika į „Vilnius Jazz“ festivalį atkeliavo iš  Australijos, Pietų Korėjos, Šveicarijos, Austrijos, Prancūzijos… Savanorių komanda buvo nedidukė, bet su visomis užduotimis susitvarkėm. Šį kartą savanoriai buvo lyg mentoriai atvykusiems muzikantams. Vieniems dingo bagažas – ką daryti? Kiti nori eiti linksmintis iki paryčių – o man ryt kolis… Treti džiaugiasi kiekviena smulkmena ir nauju žmogum – ir man smagu. Ketvirti nelabai šneka angliškai – o man jų gimtoji kalba, kaip tralia lia ir na na naaa. Vieni savanoriai ir gimtadienius kartu su muzikantais atšventė, ir savotiškas šeimas sukūrė: „mama, o valgysim prieš ar po saundčeko?“ – va, koks svarbus savanorio vaidmuo!

Tai gi tai gi… Rusų dramos teatras (meiliai vadintas Rusdramiu) buvo virtęs džiazo šventove, kur ateidavom pirmi ir išeidavom paskutiniai – įteikę visus raktus nuo kambarėlių dėdei durų sargui. Be to kad teko pasitikti grupes oro uoste, pasirūpinti, kad visur pasirodytų laiku bei smagiai leistų laiką, dar prieš festivalį platinom skajutes, plakatus. Festivalio metu teko ir bilietus tikrinti, ir pagelbėti rengiant balsavimą konkurse, ir keisčiausius muzikantų norus pildyti (vidury baltos dienos: gal turi kokio stipraus alkoholio? Kąąą?!!! Man kontraboso stygas nusivalyt reik… O gali 40 А4 formato lapų prie pianino padėti?)

Rūta su Goda visą savaitę „šefavo” australus. Išlydėjusios, apraudojusios ir kvadratinėmis akimis pargrįžusios iš oro uosto štai ką kukavo:

„Žiūrėdamos į australų  kvartetą scenoje, pagalvodavom, kad groja mūsų geriausi draugai. Ir jų muzika tokia sava, lyg klausyta nuo vaikystės. Nors iš tiesų nuo pažinties buvo praėjusios tik kelios dienos. O jų muziką girdėjom pirmą kartą.

Savanorystė…ir  savanoriai. Tai žmonės, kurie savo noru išdrįsta priimti gyvenimo jiems siūlomas dovanas. Kai nėra blogo oro. Kai nėra svarbesnių užsiėmimų. Kai norisi išgirsti. Ir papasakoti. Kai kalba muzika. Kai nelieka abejonių, kad ten, Australijoje, kitame žemės pusrutulyje, gyvena be galo šilti ir nuoširdūs žmonės. Savanorystė – tai galimybė pažinti skirtingų šalių, skirtingų kultūrų žmones. Savanorystė – tai alternatyva kelionėms. Tai lyg neišeinant iš namų aplankyti pusę pasaulio.

Savanorystė – tai džiazas. Tai gyvenimo improvizacija. Labai džiaugiuosi, kad tokie susitikimai suskamba. Kad jie verčia šypsotis. Ir laukti kito džiazuoto rudens.“

Šnipų žiniomis australai su savanorių pagalba atidžiai tyrė lietuvišką kultūrą: naminio alaus gavo paragaut, išlandžiojo senamiestį, sudalyvavo gimtadienio šventėje, kur improvizavo lietuvaičiams dainuojant senąsias folklorines dainas…

Indrė, kuravusi austrų grupę, kurioje groja  bulgaras, serbas ir du austrai, sakė, kad laikas,

praleistas savanoriaujant „Vilnius jazz“, buvo iki šiol turbūt tobuliausia savanorystės patirtis. „Tiek nuostabios muzikos ir žmonių vienoj vietoj! Niekaip šypsena nuo veido nesitraukė. Ir vis dar yra prisiminus festivalį.“

Justina troško nuotykių – išsiuntė anketą į savanorių atranką ir taukšt! pateko į savanorių gretas.

„Pirmieji įspūdžiai ir pirmos nuotaikos visada išliks mano galvoje bei mintyse. Savanorių buvo mažos gretos, tačiau jie visi nuoširdžiai šypsojosi skleisdami šventinę ir džiazuojančią nuotaiką. Kiekvienas gavom kuruoti po grupę, ja pasirūpinti, jeigu prireiktų ir apkamšyti prieš miegą. Taip, tai buvo mūsų pareiga !

Aš gavau kuruoti mažai žinomą grupę iš Šveicarijos „Meta Marie Louise“. Pradžioje buvo baugu ir visokiausios mintys lindo į galvą: „Kaip su jais bendraut?“, „Ką jiems pasakyt?“, „Ar jie bus pasipūtę?“. Tačiau kai juos pamačiau dingo visos baimės ir visi būkštavimai. Jau pirmosios jų šypsenos pakerėjo mane, grupės nuoširdumas privertė smarkiau plakti širdį. Tas savanoriškas rūpestis tapo daugiau nei pareiga, o dideliu noru kuo daugiau su jais pabendrauti ir pažinti kiekvieną atskirai.

Vilnius Jazz festivalis leido iš arčiau pamatyti tą virtuvę, kurioje sukasi muzikantai, susipažinti su organizacine puse, išsirinkti savo mylimą grupę ir džiazuoti kiekvieną vakarą iki aušros. Nuostabus patyrimas, kurį dar ilgai slopinsiu savo širdyje!“

Tags: ,

Leave a Reply

Name and Email Address are required fields. Your email will not be published or shared with third parties.

%d bloggers like this: