Straipsnio autorė: Gabija Vyšniauskaitė
Šis straipsnis dalyvauja pasakojimų apie savanorystę konkurse. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
Pradėti reikėtų nuo to, kad jaučiau savotišką renginių alkį. Marijampolė, kurioje mokausi, pamažu atsigauna ir šio miesto erdvėse vyksta daug įdomių renginių, tačiau abiturientiška kišenė neleidžia eiti į visus,kuriuos noriu. Be to, esu nepataisoma fotoholikė ir negaliu koncerte ar spektaklyje ramiai sėdėti be fotoaparto. Tai reiškia, kad jaučiuosi nesmagiai, jeigu palieku savo veidrodinį draugą namuose, tačiau lygiai taip pat nesmagiai jaučiuosi ir fotografuodama renginį ir netyčia alkūne bakstelėjusi šalia sėdintį žiūrovą.
Išeitis labai greitai atėjo į galvą – reikia fotografuoti legaliai. Ne kaip žiūrovei, o kaip spaudos atstovei. Tai nebuvo sudėtinga.
Galiu pasidžiaugti, kad kultūros centro, kuriame vyksta didžioji dalis koncertų ir panašių renginių, vadovai draugiškai nusiteikę jaunų žmonių atžvilgiu ir netgi turi savanorių pažymėjimus. Į pirmąjį renginį, Donato Montvydo koncertą, buvau įleista net nespėjus pagaminti pažymėjimo; gavau dvi vietas (sau ir fotoaparatui) bei laisvę vaikščioti po visą salę su trikojais ir jei tik noriu, vedžiotis draugę, kuri nešios keičiamus objektyvus. Šiame pirmajame renginyje neapsiribojau tik fotografavimu – koncerto organizatoriai sutarė ir dėl interviu.
Esu gana šaltų nervų, tačiau jaučiau, kad interviu ėmimas po 2 valandų lakstymo su fotoaparatu galbūt nėra pati geriausia mintis. Vis dėlto sutikau – kas gi paleidžia galimybes nuveikti ką nors įdomaus?
Įdomumas prasidėjo jau prigesus salės apšvietimui. Mėlynos scenos lempos nepatiko mano charakterį turinčiam (kitaip sakant, kažkiek neveikiančiam) objektyvui. Turiu pripažinti, turima technika nelabai tiko koncertui prietemoje fotografuoti, bet nepasidaviau. Būtų negražu po koncerto nenusiųsti nei vienos geresnės kokybės nuotraukos.
Dėl blankios mėlynos šviesos ir nestabilaus trikojo, ilgokai kankinausi su technika. Objektyvas varė į neviltį, tačiau kitos išeities nebuvo.
Klik!
Netikėtai pavyko toks kadras, kokio reikėjo. Gana švarus, ryškus, atitinkantis ramią renginio nuotaiką.
Klik!
Turiu antrą kadrą, kokio reikia.
Klik! Klik! Klik!
O dabar galiu ir eksperimentuoti, jau turiu tas kelias nuotraukas, kurias galėsiu vakare nusiųsti direktorei. Malonus jausmas.
Šį malonų jausmą šiek tiek trikdė mintis, kad tuoj teks imti interviu iš dainininko, apie kurį žinau visai nedaug. Vis dėlto, draugės ir sesės pagalbos telefono žinutės su galimais klausimais sudėliojo būsimo interviu planą į vietas ir, renginiui baigiantis, turėjau reikalingas nuotraukas bei galimybę pakalbinti draugių dievuką.
Salėje nuaidėjus paskutiniams plojimams ir nuvaikius besišypsančius gerbėjus, netikėtai teko susitarti dėl interviu ėmimo telefonu – koncertui užsitęsus, neliko laiko gyvam pokalbiui. Galbūt taip ir geriau – pirmajam kultūriniam savanoriavimui įspūdžių ir taip gausu!
[…] straipsnius ir nusprendė pirmąją vietą skirti Gabijai Vyšniauskaitei ir jos straipsniui Fotoaparatas + muzika = savanoriavimas kultūros centre. Sveikiname […]