Straipsnio autorė: Viktorija Kuodytė
Šis straipsnis dalyvauja pasakojimų apie savanorystę konkurse. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
Pasislėpus atokiame kampe, atsisėdu, galvoju – pateisinu kiekvieną padarytą veiksmą, pasąmonėje gimstančiu ir veiksmu tampančiu, per visą gyvenimą pasikartojančiu leitmotyvu. Nauda. Iš to pačio kampo pamatau, kaip gatvėje našlė moteris myluoja šunį, vaikinas pavaišina merginą cigarete bei pasikviečia išgerti arbatos, studentas nuolankiu tonu telefonu kalba su darbdaviu, o sėdintis valkata ištiesęs piltuvo formos rankas, nelaimės iškreiptu veidu, kalba maldą kiekvienam praeinančiam linkėdamas sėkmės. Jam ši diena sėkminga, daug aukų, lengvai apsvaigęs veidas išduoda, šios nakties jis rytoj neatsimins. Klausiu savęs – kodėl darau tai ką darau? Pramogos, darbas hobis, mokslai, skaitymas, grojimas, chuliganizmas, pagalba, bendravimas, savanoriavimas… Nesvarbu, ar fiziologiniai ar saviraiškos poreikiai tai bebūtų, bet jie – susiję su nauda, kurios siekiama kiekviename veiksme: būti mylimu, užsidirbti pinigų, susirasti pažinčių, pasitenkinti, įgauti pasitikėjimą, realizuot save ar kitaip įprasminti, pateisinti ar patenkinti save. Užsimerkiu kelioms sekundėms, įkvėpiu giliai vieną kartą, mašinaliai atsistoju ir išlendu iš po skersgatvio, dairausi Gedimino gatve, gal surasiu, galiausiai, merginą raudonais plaukais, ji skirsto veiklas. O mano rytas prasidėjo taip: atsikėliau tik pradėjus rytiniems autobusams važiuoti skersai išilgai Vilniaus gatvėmis, užkandus, dar nepilnai orientuodamasi, bet gerai nusiteikusi, išėjau į gatvę, sėkmingai suspėjusi į per anksti atvykusi autobusą, nuvykusi ir išlipusi Arkikatedros stotelėje, ir Gedimino gatve energingai ėmiausi ieškoti merginos raudonais plaukais, juk šiandien pirma mano savanoriavimo diena, noriu padaryti kuo daugiau, juk tam ir atvykau nuo pat ankstyvo ryto! Skambinu, neatsiliepia, tikriausiai neišgirdo. Už pusės valandos atskambina, paliepia ateiti prie sutartos vietos. Nuėjau, palaukusi dar porą dešimčių minučių, sulaukiau. Raudonplaukė pasirodė. Kokius darbus reik padaryti?, -klausiu. Mane nusiuntė paklausti kitų savanorių, ką jiems padėti, o jie pasakę, kad darbo nėra, nusiuntė ieškoti raudonplaukės. Turiu pirmąją užduotį – susirasti užduotį. Susiradusi keletą savanorių, (gal kas nors mane su jais supažindins?), nuskubėjome kabinti plakatų, bet pala, o kur smeigtukai, lipni juosta? Jos reiks palaukti, renginio organizatoriai pamiršo nupirkti šios, menkaverčius kanceliarijos įrankius, o antroje dienos pusėje pasisekė- netgi išsireikalavau taip seniai trokštamos, save iš kitų išskiriančios, savanorių akreditacijos – ant juostelės pririšto popierėlio su didžiosiomis raidėmis išrašytu žodžiu: „SAVANORIS“. Visi darbai ėjosi lėtai, raudonplaukė nenorėjo duoti didesnės atsakomybės savanoriui, ji dirbo viena, palikdama galimybę savanoriai išbandyti save už borto. Fiziniai darbai atitekę vaikinams, po pusės dienos trukusio darbo, išsekino, ir fiziologinių poreikių patenkinimo metas jau norom nenorom spaudė ištuštėjusius skandžius. Nekeista, kad niekas neatnešė valgyti, nemalonu tai, kad maisto talonai buvo nenorom dalijami su klausimu: „ar tikrai pakankamai dirbai, kad gautum pavalgyti?“. Veiklos gavau: daiktų nešiojimas, skrajučių dalijimas, muzikos atlikėjų pasveikinimas atvykus, artistams skirto mineralinio vandenio padėliojimas, tik norėtas socialinio bendravimo poreikis, buvo menkai patenkintas ir nuslopintas, nes darbus dirbau viena, be kitų renginio savanorių. Visos dienos darbų neįvardijimas, konkretumo nebuvimas palaužė mano užsidegimą dirbti, nepagarba kito darbui, laiko švaistymas uždarė mano mintis į vieną narvą su neapykanta ir nusivylimu. Ne viena ir ne paskutinė jaučiu panašų jausmą, o nauda – jos visada yra – pamoka. Visa tai toptelėjo palaipsniui, kai pasislėpus atokiame kampe, atsisėdau