Įspūdžiai: unikalus kultūrų „mixavimo“ procesas Barselonoje

P.S.: Veikla ir savanorystė įmanoma ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos ar pasaulio valstybėse. Kristina, pabuvojusi jaunimo seminare Ispanijoje, kuriame mokėsi kurti kultūrinių jaunimo mainų projektus bei idėjas – pasakoja savo įspūdžius.

Spalio pirmosiomis savaitėmis tarpkultūriškiausiame Europos mieste Barselonoje, įvyko unikalus kultūrų „mixavimo“ procesas. Jaunimo darbuotojai ir jaunimo lyderiai iš Italijos, Prancūzijos, Graikijos, Portugalijos, Ispanijos ir Lietuvos sugūžėjo į mokymų kursus „Promoting youth global participation“. Visą savaitę 28 skirtingo amžiaus ir skirtingų šalių žmonės kartu mokėsi, dalinosi profesine patirtimi, bendravo, leido laisvalaikį, žaidė žaidimą pavadinimu „Rabbit game“ ir žavėjosi vieni kitais.

Jauniausiam – 16 , vyriausiam – 50

Mokymai buvo ypatingi išskirtine dalyvių įvairove ir ryškiu amžiaus kontrastu – jauniausias dalyvis buvo 16 metų, o vyriausias apie 50-ies. Patirties skirtumai buvo taip pat žymus – nuo moksleivių iki 20 metų darbo stažą turinčių žmonių.

Labai skyrėsi ir valstybių, iš kurių atvyko dalyviai, kultūra ir papročiai. Lietuva buvo viena iš pačių paslaptingaiusių šalių, nes daugelis užseniečių ne per daugiausiai žinojo apie mūsų šalį, jos kutūrą ir žmones, bet susipažinę su jaunimėliu iš Lietuvos žadėjo greičiausiu laiku aplankyti mūsų šalį. Bet tik ne žiemą. 24 metų juodaodis portugalas Lito, išgirdęs apie tai, kad žiemą Lietuvoje šaltis sekia 25 ir daugiau laipsnių šalčio išsporgdino akis ir paklausė: „Kaip jūs ten gyvenate?“.

Kalbėkime „spangliškai“!

Dar vienas globalus skirtumas tarp dalyvių – kalba. Oficialia mokymų kalba buvo anglų, bet darbo procese buvo vartojamos įvairios kalbos: gestų kalba, šauktukų kalba (naujai atrasta mokymų metu), kelių kalbų mišiniai. Kalbos barjeras neapsunkino bendravimo, o kaip tik darė dar žaismingesniu. Pavyždžiui ispanė Ester su šypsena veide pasakojo, kad ji nemoka tobulai anglų kalbos, bet tai jai netrukdo bendrauti, kadangi ji gali kalbėti „spangliškai“, derinant anglų kalbos žinias su ispanų kalbos žiniomis.

Įdomiausia tai, kad kai kurie nemokėję anglų kalbos dalyviai po 7 dienų buvimo kartu „čiauškė“ neužsičiaupdami. Prancūzas John-Nohel atvykes iš nuostabiosios Prancūzijos dalies Bretanės, taip patobulino savo anglų kalbos įgūdžius, kad paskutinį vakarą jau kūrė dainas angliškai, tuo tarpu kai pirmą dieną vos galėjo pralementi: „Good morning“.

Graikų liaudies dainos su lietuvių liaudies kostiumais

Mokymų metu dalyviai mokėsi kaip organizuoti ir įgyvendinti kultūrinį jaunimo mainų projektą. Simuliuojamo žaidimo metu dalyviai turėjo susijungti į tarpkultūrines grupes ir kartu kurti kultūrinių jaunimo mainų idėją. Šis darbas atnešė daug įdomių ir kūrybiškų idėjų: italai su prancūzais nusprendė sodinti sodą kartu, lietuviai ir prancūzai – sužinoti daugiau apie vestuvių tradicijas vieni kitų šalyse ir pavadino savo projektą „Just merried!“, graikai su lietuviais sumanė kartu išpaišyti senus namus grafiti piešiniais ir sukurti bendrą drabužių kolekciją naudojant liaudiškų drabužių motyvus.

Tarpkultūrinio vakaro metu, kai kiekviena šalis turėjo pristatyti savo kultūrą ir tradicijas, buvo iškelta viena sąlyga – negalima kalbėti angliškai. Todėl visi kalbėjo savo gimtąja kalba. Šis trukdis nepasirodė labai baisus – portugalai kažkokiu mistišku būdu suprato ką lietuviai jiems pasakojo apie cepelinus, o graikai prancūzų pasakojimus apie vyną!

Kinų karaokė ir pigiausios prekės paieškos

Mokymų eigoje dalyviai dalinosi problemomis kylančiomis įgyvendinant veiklas savo šalyse, supažindino vieni kitus su jaunimo organizacijomis kuriose dirba, atliko daugybę užduočių komandoje ir tapo tikrai darnia tarpkultūrine šeima, kur neegzistuoja diskriminacija ir rasizmas.

Mokymo procesas vyko nenuobodžiai, visada įdomiai ir neįprastai. Dalyviai dirbo įvairiose grupelėse, buvo naudojamos tokios metodikos kaip komandinis darbas, tarpkultūrinis mokymasis, neformalus ugdymas. Mokymai vyko neįprastai įdomiame savo architektūra (prisiminkime didingąjį Gaudį) ir žmonių įvairove mieste (gali sutikti ir arabą, ir kiną, ir lietuvį). Buvo siekiama pažinti Barseloną ne iš „turistinės“ pusės, bet tarsi įsinerti į Barselonos gyventojo kailį, todėl dalyviai daug bendravo su vietos gyventojais, apsilankė įvairiuose Barselonos rajonuose. Viename iš tokių – Fondo rajone, turėjo atlikti keletą užduočių: surasti kinų karaokę, nupirkti pigiausią daiktą nurodytame supermarkete ir t.t..

Du vakarus lankėsi Barselonos jaunimo organizacijose. Viena iš jų – „Patothom“ dirba su musulmonais, arabais ir kitu jaunimu. Jie naudoja kūrybinius darbo metodus ir padeda jaunimui surasti save. Barselonos savivaldybė labai draugiškai sutiko miesto svečius ir surengė ekskursiją po senovinį savivaldybės pastatą, po kurios laukė furšetas ir bendravimas su valdžios atstovais.

Lietuviai gyveno „išlikimo“ sąlygomis

Kad ir kaip viskas puikiai klotytusi, visada yra „bet“. Vos tik atvykę į Ispaniją, lietuviai negalėjo atgauti bagažo – mat jis pasiklydo oro uoste. Tris dienas lietuvių grupė didvyriškai laikėsi, gyveno ekstremaliomis sąlygomis – turėdami tik dantų šepetėlį ir rankšluostį. Visi likusieji stebėjosi jų ištvermingumų, o per atsisveikinimo vakarėlį ispanai, kurie jautė kaltę dėl šio nutikimo, dėkojo lietuviams už tokį pakantumą ir šypsenas veide.

Tiesiai po Ispanijos,
Kristina B.

Tags: , ,

Leave a Reply

Name and Email Address are required fields. Your email will not be published or shared with third parties.

%d bloggers like this: