Gvatemala daugeliui lietuvių atrodo egzotiška ir tolima šalis, tačiau Tomas Kurapkaitis su žmona ir dviem mažamečiais vaikais šioje šalyje praleido metus. Dėl savanorystės palikęs darbus ir atsisakęs kitų dalykų jis savanoriaudamas patyrė įvairių iššūkių ir sukaupė neįkainojamą patirtį.
Kaip sugalvojote savanoriauti su visa šeima?
Tiek mano žmona Neringa, tiek aš esame užaugę savanoriaudami nevyriausybinėse organizacijose. Aš neatlygintinai dirbau Pal. J. Matulaičio socialiniame centre Vilniuje, Neringa – jaunimo organizacijoje AC Patria Kaune. Čia, prisidėdami prie vietinių bendruomenių iššūkių sprendimų, formavomės kaip asmenys, – atpažinome savo stipriąsias puses, įgijome iniciatyvumo, kūrybingumo gebėjimų. Matėme, kad savanoriška veikla yra prasminga tiek mūsų asmeniniam augimui, tiek padedant aplinkiniams. Nesinorėjo užmiršti šios patirties ir kai tuokėmės prieš 5 metus sau įsivardinome, kad norėtume kaip šeima išgyventi savanorystę. Matėme, kad šalia kiekvieno asmeninio pėdsako palikimo, svarbu ir kaip šeimai įgyvendinti tam tikrą misiją pasaulyje. Juk iš sutuoktinių santykio gali gimti ne tik stebuklingi vaikai, bet ir nuostabūs šeimos „nematerialiniai“ palikimai.
Kodėl pasirinkote Gvatemalą?
Čia mums svarbu buvo, kad šalis būtų ne per brangi ir joje galėtume metus pragyventi savo lėšomis (Europoje finansiškai nebūtume pajėgę atlikti šios misijos). Afrikos bijojome dėl vaikų galimų ligų. Svarbu ir tai, jog vienas iš savanorystės motyvų buvo išmokti dar vieną kalbą, tad ispanų kalba šiuo atveju puikiai tiko. Reikėtų pabrėžti ir saugumo faktorių renkantis projektą. Vykome su vienerių ir trejų metų vaikais, todėl ieškojome pakankamai saugios vietos, o Gvatemaloje jau savanoriavo viena lietuvių šeima, kuri mums detaliai pristatė būsimas gyvenimo sąlygas.
Kiek laiko ir kaip ruošėtės šiai ilgalaikei savanorystei?
Pasiruošimu turbūt reikėtų įvardinti didžiąją dalį mūsų penkių santuokinio gyvenimo metų. Visų pirma, bandėme atsispirti pagundai pasiimti paskolą ir įsigyti būstą. Tai reiškė gyventi „ant lagaminų“ nuomojamame bute, bet žinant, kad nesi atidavęs savo laisvės. Jaunų šeimų tarpe tai nebuvo „normalus“ pasirinkimas, nes yra priimta, jog turi turėti savo būstą, ypač jei augini du mažamečius vaikus.
Taip pat prie pasiruošimo reikėtų priskirti ryžtą palikti savo susikurtą saugią erdvę, atsisakyti dalies sukauptų daiktų, palikti savo visuomeninius statusus (aš buvau universiteto dėstytojas bei vienos organizacijos direktorius) ir metams atsisakyti finansinių įplaukų. Šie aspektai atėmė ypač daug energijos, nes suvoki, kad priimi sprendimus ne tik už save, bet ir už savo vaikų ateitį. Taip pat nežinai ar pavyks vėl grįžti į tuos „geidžiamus“ statusus, gauti tokį atlyginimą, kurio atsisakai išvažiuodamas. Be to, reikėjo sukaupti nemažai pinigų, už kuriuos mūsų keturių asmenų šeima galėtų apsimokėti kelionę į tolimą šalį ir dar pragyventi joje metus.
Ką dirbate ir kaip atrodo jūsų diena?
Vienas iš mūsų visada būna su vaikais, kurie paprastai žaidžia su vietiniais indėniukais šalia esančiose kapinėse (čia tiesiog nėra vaikų žaidimų aikštelių). Esame truputį prigąsdinti, jog juos gali pavogti, tad truputį esame įsitempę. O šiaip diena praktiškai visus metus trunka 12 val. (labai keista, kai šeštą valandą praktiškai visada yra tamsu).
Ryte paprastai dirbu įvairius ūkinius darbus: padedu pašerti vištas, surenku jų padėtus kiaušinius, vėliau važiuoju su išrūšiuotais kiaušiniais po indėnų kaimelius, kur mažose jų parduotuvėlėse bandau įsiūlyti šią produkciją (iš šių lėšų išsilaiko mūsų centras). Kartais tenka nuvežti centro darbuotojas į džiunglių kaimelius, kur jos veda mokymus Majų genčių moterims (net dvi iš trijų yra neraštingos ir dokumentus pasirašinėja uždėdamos savo piršto antspaudą).
Po pietų dirbame mokykloje: Neringa veda rankdarbių, kūrybinės raiškos bei anglų kalbos pamokas pagrindinės mokyklos merginoms, o aš turiu muzikos, anglų kalbos bei daržininkystės pamokas vyresniems moksleiviams. Dar per pertraukas bandome suspėti nueiti į turgų ir apsipirkti bei paruošti vaikams maistą.
Kokios yra jūsų gyvenimo sąlygos?
Gyvename labai europietiškai. Turime betonuotas grindis, tekantį vandenį, tualetą, elektrinę plytelę, net sofą. Aišku, Lietuvos kontekste būtume skurdžiai, bet čia vaikų draugai į mūsų būstą ateina kaip į muziejų. Dauguma jų gyvena kartu su naminiais gyvūnais, trobelėse, kur yra tik langų angos, maistas gaminamas ant laužo, miegama hamakuose.
Ką jūs valgote?
Vietiniai maistui sugeba per mėnesį išleisti tik po 30 Litų (o mes netelpame į 250 Lt asmeniui). Aplink mūsų miestelį yra kalvos, kuriose dauguma gyventojų augina kukurūzus ir pupeles (jie derlių nuima tris-keturis kartus per metus). Šie du produktai ir yra jų maisto pagrindas. Rytais, išsivirę kukurūzus, juos sumala ir iš gautų miltų išsikepa tortijas, kurias suvalgo su kiaušiniu, pietums – pupelės su tomis pačiomis tortijomis, o vakarienei – sriuba. Aišku, dar būna makaronų bei ryžių. Ir taip kiekvieną dieną. Mėsą įstengia nusipirkti tik kartą per mėnesį, o mitybą papildo begale įvairiausių vaisių, ypač kelių rūšių bananais.
Mūsų pilvams šie maitinimosi įpročiai buvo sunkoki (čia dar nekalbant apie higieną). Aš per pirmą mėnesį numečiau 9 kilogramus, vaikai taip pat nevalgė pupelių ir tortijų (o be šių dviejų produktų vietiniams maistas neįsivaizduojamas). Mėsa čia turi labai specifinį kvapą bei labai kieta. Tad kol nenuvykome į didesnį miestą ir nesusiradome prekybos centro maistas mums buvo svarbi tema.
O per šventes vietiniai valgo sriubą su vištienos gabaliuku (jiems tai labai šventiškas valgis), bei tamalius (ištroškinti į banano lapą suvynioti kukurūzų miltai su prieskoniais ir keliais gramais mėsos).
Kokia yra Gvatemala? Kaip apibūdintumėte šios šalies gyventojus ir gamtą?
Lietuviui tai egzotiška šalis. Čia visada žalia ir temperatūra praktiškai visus metus (išskyrus sausį ir vasarį) viršija 35 laipsnius Celsijaus. Turguje bet kuriuo metų laiku rasi egzotinių vaisių. Šalis įdomi savo protėvių Majų palikimu, jų piramidėmis, raštu bei įspūdingomis džiunglėmis su jose įsikūrusiais palmių lapais dengtais trobesiais.
Tačiau visas šis grožis slepiasi po dar karo nuotaikomis gyvenančia visuomene (oficialiai pilietinis karas baigėsi 1994 m.). Nemaža dalis gyventojų nešiojasi su savimi ginklą, turtingesni žmonės namus apsitvėrę „kalėjimo“ sienomis, kiekviename prekes vežančiame sunkvežimyje – ginkluota apsauga. Korupcija prie sienos, gydymo įstaigoje, policijoje ar vietos savivaldoje gali labai sujaukti išlepinto vakarų turisto planus.
Kas jums patinka Gvatemaloje ir kas yra sunkiausia savanoriaujant?
Labiausiai vertinu gyvenimą lėtu ritmu, pastebint šalia esantį kaimyną, turėjimą laiko pasikalbėti su gatve einančiu praeiviu, pastebėti vaikų šypseną, atkreipiant dėmesį į mažas smulkmenas. Tai labai džiugus ir auginantis laikas.
Aišku, šis laikas ypatingas ir išūkiu priimti 35-44 laipsnių karštį, kuriame gyvena 2/3 pasaulio gyventojų; priimti tą savo trapumą ir baimę būti nušautam; priimti šalia esantį skurdą ir minimizuoti savo poreikius; priimti sunkumus nemokant kalbos.
Ko jus išmokė savanorystė tolimoje šalyje?
Apžvelgiant asmeninį augimą, norėtųsi pirmiausia įvardinti patyrimą gyvenant atsitraukus nuo „įpratimų“ kasdienybėje. Kalbu apie mobilų telefoną, kuris bet kuriuo momentu galėdavo nutraukti buvimą su mintimis, dirbamą darbą, žaidimą su vaikais; kalbu apie automobilio naudojimą, šalia savo gerosios paskirties, taip pat atėmusį galimybę aktyviai veikti kūnui (čia, Gvatemaloje, labai daug keliaujame pėsčiomis ir turime laiko būti su atskriejančiomis mintimis); kalbu apie perimtus „normalumo“ supratimus, stengimąsi „neišsiskirti“ iš aplinkinių rato – dirbti tam, kad galėtum apsisunkinti pramogomis ar vis didinti poreikius keičiant namų apyvokos daiktus naujais; kalbu apie supratimą, jog kasdien galiu maitintis kaip per šventes, taip atimdamas iš savęs galimybę išgyventi sekmadienių ar švenčių išskirtinumą (vietiniai indėnai ir kiti gyventojai mėsą sau gali leisti valgyti vos kartą ar du per mėnesį).
Iki šiol niekad nevertinau, kad galiu gauti medicininę pagalbą, nemokamą vidurinį išsilavinimą, galimybę nedirbti savaitgaliais ar turėti net mėnesio apmokamas atostogas, kad galiu jaustis saugiu skambindamas policijai dėl vieno ar kito įvykio. Šie dalykai taip pat buvo suvokiami kaip savaime suprantami. Gvatemaloje supratau, kad turiu ne toliau plėsti savo poreikius, bet dalintis su 4/5 prasčiau už mane gyvenančiais pasaulio gyventojais.
Šie patyrimai labai stiprina solidarumo jausmą ir pagarbą tiems žmonėms, kurie čia gyvena. Nes matant kokiomis minimaliomis sąlygomis jie turi sau kurti gyvenimo gerbūvį arba vakarietiškomis akimis žvelgiant – gyvenimo minimumą, išauga didžiulė pagarba jų pastangoms ir pasiekimams.
Toks solidarumas yra pagrįstas pagarba ir atjautimu, ką labai sunku būtų išauginti būnant tik savo šalyje. Nes būnant tik Lietuvoje ir matant kitus sunkiai gyvenančius svetimose šalyse, kurios yra kažkur toli, kyla dažniausiai tik gailesčio jausmas sujautrintas kitų asmenų patirčių ar įspūdingų nuotraukų.
Būnant čia ir gyvenant kartu su vietiniais pradedam suprasti juos ir matyti jų begalines pastangas gyventi žmogiškiau. Ne visada tai lengva. Pavyzdžiui, kai vaikai iš stokojimo per vieno iš mūsų vaikų gimtadienį susišluoja nuo stalo visus saldumynus ir ko greitai nepajėgia suvalgyti susikiša į kišenes. Ir kai vienas iš mūsų vaikų jau norėtų paimti saldainį, jų tiesiog nebėra. Bet visada matosi, kad jų situacijoje, jų gyvenimo sąlygomis jie vis dėlto daro labai daug ir labai kūrybingai (pavyzdžiui, neturint nei sūpynių nei juolab žaidimo aikštelių idėjų žaidimams pradžiuginant ir mūsų vaikus niekad nepritrūksta – virvė ant medžio ir štai supynės, balionas su vandeniu ant siūlo – štai kamuolys, kurį galima daužyti su pagaliu ir t.t.).
Ką veiksite grįžę į Lietuvą? Kokie jūsų ateities planai?
Lietuvoje kursimės, leisime vaikus į susikurtą darželį, ieškosimės darbų srityse, stiprinančiose bendruomeniškumą bei solidarumą. Labai tikiu nevyriausybinių organizacijų indėliu vystant mūsų gyvenimo kokybę. Tikiuosi ir dirbti nevyriausybiniame sektoriuje, padedant sunkumus patiriantiems asmenims peržengti vidinius ar institucinius barjerus.
Raminta Žalkauskaitė
www.alfa.lt informacija
Tags: Gvatemala, ilgalaikė savanorystė, savanorystė užsienyje