Į krašto aukštųjų mokyklų suolus šiemet atsisakė sėsti kas ketvirtas abiturientas. Kai kurie jų pasirinko studijas svetur, kiti – profesinėse mokyklose. Tačiau kasmet vis daugiau jaunuolių iškeičia mokslus į savanorišką misiją užsienyje.
„Važiuosiu studijuoti gyvenimo“, – taip apie savo sumanymą iškart, kai tik baigė mokyklą, pasakė tėvams Meda Simanavičiūtė. Tuomet mergina sulaukė nemenko artimųjų spaudimo, esą kokią kvailystę staiga sugalvojusi. Meda, kaip ir kiti LŽ kalbinti savanoriai, vienu balsu tvirtino, jog Lietuvoje vis dar gajus klaidingas požiūris, kad baigus mokyklą neįmanoma jokia kitokia veikla, tik studijos. Tačiau jei neįstoji į universitetą, tampi lyg ir nevykėliu.
Dažnoje užsienio valstybėje bakalauro studijų pirmo kurso studentai vyresni už mūsų krašto pirmakursius maždaug 10 metų. „Vos baigęs mokyklą jaunas žmogus ne visada žino, ką norėtų gyvenime veikti, o savanoriška misija leidžia geriau pažinti ar net atrasti save“, – LŽ dėstė Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentas Arūnas Mark.
Atrado save iš naujo
„Baigusi mokyklą buvau sutrikusi, nežinojau, ką iš tiesų noriu studijuoti. Nusprendžiau padaryti pertrauką ir išvykti į misiją užsienyje“, – LŽ pasakojo M.Simanavičiūtė. Mergina beveik metus savanoriavo Prancūzijoje – dirbo jaunimo bendrabutyje, vakarais rengė įvairius užsiėmimus, kultūrines akcijas, išvykas.
Nors atlyginimo už savanorišką veiklą nemokama, užsienyje tarnaujantys savanoriai yra išlaikomi. Meda buvo apgyvendinta tame pačiame bendrabutyje, kuriame ir dirbo. Lietuvė gaudavo nemokamą maitinimą ir kas mėnesį po 175 eurus laisvalaikio išlaidoms. Paklausta, ką jai davė savanoriška veikla, mergina nedvejodama atsakė, kad pirmiausia padėjo atrasti save. „Išsiugdžiau daugiau drąsos, įgijau organizacinių gebėjimų, išmokau prancūzų kalbą, susiradau draugų visame pasaulyje, pamačiau, koks skirtingas gyvenimas įvairiuose kraštuose“, – kalbėjo M.Simanavičiūtė. Savanorė prisimena ne tik darbą Prancūzijoje, bet ir keliones po pamėgtą šalį. Dabar ji studijuoja tarptautinio turizmo verslą Vilniuje.
Troško iššūkių
Kasparas Laureckis baigęs mokyklą taip pat pasirinko savanorišką tarnybą, o ne studijas. Vaikinas teigė, jog tada savanorystė jam pasirodė kur kas lengvesnis ir priimtinesnis sprendimas nei tinkamos profesijos bei kokybiškų studijų paieška. „Turbūt norėjau išmokti daugiau už savo bendraamžius. Tuo metu man rūpėjo iššūkiai ir savęs išbandymas“, – aiškino Kasparas. Jaunuolis prisimena, kad mokykloje paskutiniais metais, kai klasės draugai diskutavo apie tai, kuriame universitete studijuoti, jis jau mąstė apie kitus dalykus, svarstė, į kurį pasaulio kraštą keliauti. Vaikinas pasirinko egzotiškąjį Tunisą. Čia jis dirbo net keliose jaunimo tarptautinėse organizacijose. „Turėjau šansą išbandyti savo galimybių ribas. Kasdien teko susidurti su skirtingais iššūkiais. Patyriau, kaip elgiuosi sutrikęs, išsigandęs. Savanorystė man padėjo geriau pažinti save“, – LŽ tvirtino Kasparas. Laisvu laiku Tunise jaunuolis mokėsi arabų kalbos, daug keliavo po šalį, atgaivino seną pomėgį piešti.
Šiuo metu lietuvis dar savanoriauja, tačiau jau Vokietijoje. „Rengiame jaunų žmonių kelionę iš Berlyno į Maskvą Sovietų Sąjungos žlugimo dvidešimtmečiui paminėti“, – sakė K.Laureckis. Vaikinas užsiminė, kad dabar intensyviai mokosi vokiečių kalbos, nes šioje šalyje netrukus pradės ir studijuoti.
Susidomėjimas didėja
„Savanorystė – tai pirmiausia neformalaus ugdymo programa, o per savanorišką tarnybą jaunas žmogus įgyja įgūdžių, kurie jam labai praverčia ateityje“, – LŽ pasakojo Jurgita Grušaitė, Europos savanorių tarnybos (EST) projektų koordinatorė. Be kita ko, tai puikus būdas pamatyti svečius kraštus ir išmokti užsienio kalbų.
Paprastai savanorystė skirstoma į trumpalaikes ir ilgalaikes misijas. Šios trunka iki metų. Kai vykstama į trumpalaikes misijas, jas koordinuojančioms organizacijoms už dokumentų ir projektų rengimą neretai tenka sumokėti iki 300 litų.
J.Grušaitė tikino, kad savanoriu gali tapti kiekvienas jaunas žmogus iki 30 metų. Įvairias savanoriškas misijų programas Europos Sąjungos (ES) valstybėse ir egzotiškuose pasaulio kraštuose koordinuoja per 20 jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo organizacijų. Vien per EST kasmet savanoriauti svetur išvyksta daugiau kaip 100 Lietuvos atstovų. Šis skaičius, palyginti su užsienio šalimis, nėra didelis, tačiau susidomėjimas savanoryste Lietuvoje didėja.
Svarbiau negu pinigai
Vilniaus universiteto studentė Eglė Jurevičiūtė į trumpalaikę – trijų mėnesių – savanorišką tarnybą Vokietijoje keliauja jau ne pirmą kartą. „Savanoriauti mane paskatino noras pagerinti vokiečių kalbos žinias. Baigusi mokyklą nedrįsau išvažiuoti į Vokietiją ir ten studijuoti, tad vasarą, prieš panirdama į studijas Lietuvoje, nusprendžiau nuvykti į šią šalį kaip savanorė“, – neslėpė mergina. Vokietijoje Eglė dirbo su vaikais, taip pat dalyvavo senos bažnytėlės rekonstravimo projekte. Ji tvirtino taip pamėgusi šį kraštą, kad su savanoriais ir kitais ten sutiktais jaunuoliais bendrauja iki šiol. „Magistro studijas taip pat jau esu suplanavusi Vokietijoje“, – šyptelėjo mergina.
Vienos vasaros savanoriškas darbas leido Eglei ne tik sutikti daugybę naujų draugų, bet ir atskleidė tikrąjį darbo skonį. „Smagu net ir tai, kad viską dariau už dyką. Nuoširdi žmonių padėka ir įvertinimas buvo kur kas svarbesni negu pinigai“, – tikino E.Jurevičiūtė.
Būdas praplėsti akiratį
Kaip teigė psichologė Edita Čekuolienė, savanorystė baigus mokyklą – gera išeitis ieškantiesiems savęs. Specialistė nemano, kad savanorišką darbą jaunimas renkasi iš altruizmo. „Jaunuoliui, ką tik baigusiam mokyklą, visiškai svetimas dalykas slaugyti seną žmogų. Juk tai visai nepatraukli veikla“, – įsitikinusi psichologė. Pasak E.Čekuolienės, jaunimas dažniausiai važiuoja svetur dėl savęs, o savanorystė esą vienintelis nemokamas būdas pagyventi užsienyje. „Dauguma mąsto ne tiek apie darbą, kiek apie tai, kaip praplėsti savo akiratį“, – pridūrė psichologė.
Ji pažymėjo, kad savanorišką darbą užsienyje besirenkantys jaunuoliai turi ir išskirtinių asmenybės savybių. „Tai žmonės, kurie mėgsta pokyčius ir turi aukštą tolerancijos lygį. Jiems įdomu matyti kitaip gyvenančius žmones, atrasti ką nors nauja kitoje kultūroje“, – dėstė E.Čekuolienė.
Atsakingesnis požiūris
Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centro Karjeros planavimo skyriaus vedėja Danutė Talačkaitė tikino, kad savanorystė, kaip asmenybės atskleidimas, neakcentuojama, o jaunimas šiuo klausimu retai konsultuojasi centre. Tačiau savanoriškas misijas baigus mokyklą specialistė vertina teigiamai. „Visi turi apsisprendimo teisę. Manau, kiekvienam jaunuoliui pravartu išbandyti save įvairiose srityse“, – pabrėžė D.Talačkaitė.
Specialistės nuomone, jaunuoliai renkasi specialybę pagal tam tikrus autoritetus. Tačiau ne kiekvienas juos turi. Rinkdamiesi profesiją ir studijas abiturientai neretai patiria didžiulį tėvų bei aplinkinių spaudimą, todėl baigus mokyklą net patartina daryti pertrauką, o ne siekti pirmos pasitaikiusios specialybės. Tačiau D.Talačkaitė nesutinka, kad išvažiavimas svetur padeda apsispręsti, ką studijuoti: „Tai leidžia geriau pažinti save, bet tik išimtiniais atvejais išvykusieji į užsienį suprato, kuo nori būti.“ Paklausta, ar laisvas laikas tarp studijų neatgraso jaunuolių nuo mokslų, karjeros planavimo specialistė svarstė, kad galbūt įsitikinę, jog ne viskas gyvenime lengvai gaunama, svetur pabuvę jauni žmonės panorės studijuoti aukštojoje mokykloje ir atsakingiau žiūrės į studijas.
Alfa.lt:
Tomas Bašarovas | „Lietuvos žinios“