Žyma ‘Euroblogas’

Europos Komisijos atstovybė ir „Kultūros savanoriai“ Vilniaus knygų mugėje kvietė žmones savanoriauti

Penktadienis, 25 vasario, 2011

Vilniaus knygų mugė – tai didžiausia šventė skaityti mėgstančiam ir žingeidžiam žmogui. Praėjusį savaitgalį praūžusi Knygų mugė buvo rekordinė – joje apsilankė per 62 tūkstančius žmonių. 2011-uosius paskelbus Europos savanoriškos veiklos metais, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje pakvietė „Kultūros savanorius“ dalyvauti Knygų mugėje ir skleisti gerąją savanorystės patirtį. Tris Knygų mugės dienas „Kultūros savanoriai“ darbavosi Europos Komisijos stende, kviesdami žmones savanoriauti ne tik kultūros, bet ir sporto, ekologijos ir kitose srityse.

„Kultūros savanoriai“, gavę kvietimą iš Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje, nė akimirkos nesuabejojo, ar dalyvauti Knygų mugėje. 2011-ieji – ypatingi metai, įpareigojantys ir mus skleisti žinią apie savanorišką veiklą. Ir ne tik pasakoti, kaip smagu, įdomu ir naudinga yra savanoriauti, bet ir kviesti, paraginti žmones pačius įsitraukti į savanorišką veiklą. Per tris dienas Knygų mugėje „Kultūros savanoriai“ pakalbino per 200 žmonių – nuo mokyklinukų iki garbingo amžiaus senjorų. Daugiausia savanoryste Lietuvoje ir užsienyje domėjosi paskutiniųjų mokyklos klasių moksleiviai bei studentai, tačiau netrūko ir kitų amžiaus grupių atstovų susidomėjimo: aktyvūs buvo ir senjorai bei mažus vaikučius auginančios mamos, kurios labai norėtų savanoriauti iš savo namų – „elektroniškai“.

Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje nuotrauka

Vilniaus knygų mugės lankytojai taip pat turėjo galimybę įamžinti savo siekius savanoriauti simbolinėje pažadų lentoje „Darysiu savo noru…“. Daug renginio svečių pasižadėjo padėti savo šaliai, seneliams, beglobiams gyvūnams, tvarkyti savo aplinką ir kt. Besidomintys Europos Sąjunga buvo kviečiami atsakinėti į klausimus ir laimėti Europos Komisijos prizus.

„Kultūros savanorių“ iniciatyvinės grupės narė Agnė taip pat dalyvavo „Euroblogas GYVAI“ diskusijoje „Ar tapsime savanoriaujančia visuomene?“. Diskusijos įrašą po kiek laiko bus galima pamatyti per LTV2 ir www.euroblogas.lt interneto svetainėje.

„Kultūros savanoriai“ labai džiaugiasi gauta galimybe Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje stende Vilniaus knygų mugėje „gyvai“ susitikti su besidominčiais savanoryste – tikimės, jog nuo šiol turėsime daugiau bendražygių.

Euroblogas.lt: Savanorystė – laiko gaišimas ar pilietiškumo įrodymas?

Trečiadienis, 23 vasario, 2011

„Euroblogas GYVAI“ skelbia diskusijos „Ar tapsime savanoriaujančia visuomene?“ moderatoriaus, kūrybinės organizacijos „Oval“ žurnalisto Domo Burkausko diskusijos apžvalgą.

Pauliaus Staniūno nuotrauka

Iš tiesų, kalbėdamas apie savanorišką darbą su aplinkiniais esu išgirdęs labai skirtingų nuomonių: „kam dirbti, jei už tai nieko nemoka“, „jau geriau uždirbsiu mažiau, bet dalį savo laiko bei dėmesio skirsiu tiems, kuriems iš tiesų jo reikia“, „savanoriaudamas ir duodi, ir gauni“, „savo noru kitiems padedantis žmogus suvokia savo, kaip piliečio, pareigas“. Tad kalbėdami „Euroblogas GYVAI“ diskusijoje stengėmės paliesti visus savanorystės aspektus bei pakomentuoti bent dalį minėtų teiginių.

Diskusijoje, kuri vyko Vilniaus knygų mugėje įsikūrusioje LRT studijoje, dalyvavo nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktorius Martinas Žaltauskas, susivienijimo „Kultūros savanoriai“ atstovė Agnė Vasiliauskaitė ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Giedrius Kadziauskas. Visi pašnekovai sakė turintys praktinės savanorystės patirties, visi jie – panašaus jauno amžiaus. Todėl diskusijoje gal kiek ir pritrūko vyresnės kartos atstovų, ne itin daug apie savanorystę žinančių žmonių arba šiaip kritiškai savanorystę vertinančių pašnekovų ir turinčių savo argumentų taip vertinti.

Tikrai nedaug Lietuvos gyventojų yra girdėję, kad šie 2011 metai Europos Sąjungoje paskelbti savanorystės metais. Juk mūsų šalyje savanoryste užsiima mažiau nei kas dešimtas suaugęs šalies gyventojas, tuo tarpu Vakarų Europoje savanoriškai veiklai laiko skiria daugiau kaip penktadalis suaugusių asmenų. Iniciatyvinės grupės atlikta apklausa mūsų šalyje parodė, jog daugiau nei pusė apklaustųjų nežino, kur kreiptis norint savanoriauti. Tad kėlėme klausimą – gal norinčiųjų savanoriauti atsirastų kur kas daugiau, jei ši galimybė būtų plačiau reklamuojama ir organizacijos, kurioms reikia savanorių, išlystų į dienos šviesą? Ir iš tiesų, nėra tinkamos duomenų bazės, kurioje būtų pateikiami savanoriško darbo pasiūlymai, trūksta informacijos sklaidos apie savanorystę, trūksta ir gebėjimų tą informaciją patraukliai pristatyti visuomenei. Juk savanoris turi būti šaunus vyras ar moteris – apsukrus vadybininkas ar besišypsanti pensininkė, kurie keletą valandų per savaitę skiria savanoriškam darbui.

Štai čia diskusija palietė ir savanoriško darbo apibrėžimą – kas tai yra savo noru atliekamas darbas? Ar pakanka vienos dienos savanorystės per metus, kad galėtum vadintis savanoriu? Kaip pavyzdį galime panagrinėti vieną visoje Lietuvoje vykstančią švarinimosi akciją. Puiki ir garbinga iniciatyva, tačiau ar savo namų bei sodo tvarkymą taip pat vadintume savanoryste? Būtent tai ir yra vienas iš pagrindinių savanorystės principų – savo noru atliekama veikla turi būti naudinga ne tau pačiam, tavo gerbūviui ar kaimynui. Savanorystė yra darbas, kai tu savo noru padedi su tavo aplinka kuo mažiau susijusiam žmogui. Dar labai svarbu prisiminti, kad savanoriais tampama ne po vienos dienos nemokamo darbo renkant šiukšles, o nuolat skiriant dalelę savo laiko savanoriškam darbui.

Tačiau nereikia norėti, kad Lietuvoje savanorystės supratimas pasikeis staiga. Juk mūsų šalies žmonės ilgus amžius dirbo arba carui, arba partijai, o dabar dar daugelis pluša ir nesąžiningam įmonės bosui. Tad matyt kol nepagerės darbo kultūra, nebus pagarbos tarp darbdavio ir darbuotojo, tai ne itin padaugės ir tų, kurie dalį savo laiko norėtų skirti savanoriškam darbui.

Vis dėlto, savanorystę būtina skatinti, nes tai mainymasis geromis emocijomis bei reikalingais darbais. Savanorystę reikia skatinti dar ir todėl, kad sustiprintume mūsų tautos pilietiškumą. Juk tas, kuris be jokios naudos sau tiesia pagalbos ranką kitam, piliečio vardo vertas kur kas labiau nei vien savanaudiškomis gyvenimo tiesomis besivadovaujantis žmogus.

Informacija paimta iš: www.euroblogas.lt
Pauliaus Staniūno nuotrauka