Gvatemala daugeliui lietuvių atrodo egzotiška ir tolima šalis, tačiau Tomas Kurapkaitis su žmona ir dviem mažamečiais vaikais šioje šalyje praleido metus. Dėl savanorystės palikęs darbus ir atsisakęs kitų dalykų jis savanoriaudamas patyrė įvairių iššūkių ir sukaupė neįkainojamą patirtį.

Kaip sugalvojote savanoriauti su visa šeima?

Tiek mano žmona Neringa, tiek aš esame užaugę savanoriaudami nevyriausybinėse organizacijose. Aš neatlygintinai dirbau Pal. J. Matulaičio socialiniame centre Vilniuje, Neringa – jaunimo organizacijoje AC Patria Kaune. Čia, prisidėdami prie vietinių bendruomenių iššūkių sprendimų, formavomės kaip asmenys, – atpažinome savo stipriąsias puses, įgijome iniciatyvumo, kūrybingumo gebėjimų. Matėme, kad savanoriška veikla yra prasminga tiek mūsų asmeniniam augimui, tiek padedant aplinkiniams. Nesinorėjo užmiršti šios patirties ir kai tuokėmės prieš 5 metus sau įsivardinome, kad norėtume kaip šeima išgyventi savanorystę. Matėme, kad šalia kiekvieno asmeninio pėdsako palikimo, svarbu ir kaip šeimai įgyvendinti tam tikrą misiją pasaulyje. Juk iš sutuoktinių santykio gali gimti ne tik stebuklingi vaikai, bet ir nuostabūs šeimos „nematerialiniai“ palikimai.

Kodėl pasirinkote Gvatemalą?

Čia mums svarbu buvo, kad šalis būtų ne per brangi ir joje galėtume metus pragyventi savo lėšomis (Europoje finansiškai nebūtume pajėgę atlikti šios misijos). Afrikos bijojome dėl vaikų galimų ligų. Svarbu ir tai, jog vienas iš savanorystės motyvų buvo išmokti dar vieną kalbą, tad ispanų kalba šiuo atveju puikiai tiko. Reikėtų pabrėžti ir saugumo faktorių renkantis projektą. Vykome su vienerių ir trejų metų vaikais, todėl ieškojome pakankamai saugios vietos, o Gvatemaloje jau savanoriavo viena lietuvių šeima, kuri mums detaliai pristatė būsimas gyvenimo sąlygas.

(daugiau…)