Alfa.lt: Savanoriškas darbas: ar lietuviai nori dirbti be atlygio?
Trečiadienis, 8 gruodžio, 2010
Nesame beširdžių tauta, tuo esu tikra. Nors gerų ketinimų turime, jų dažniausiai nerealizuojame. Kodėl? „Mūsų visuomenė yra gana pasyvi ir inertiška. Be to, daugeliui visuomeninis darbas nuo sovietinių laikų suprantamas kaip savanoriška-priverstinė veikla. Turėjo praeiti laiko, kad vieni užmirštų politinį neigiamą tokios veiklos atspalvį, kad užaugtų nauja karta. Sunkiausia savyje peržengti slenkstį. Jį jau įveikėme, dabartinę situaciją pavadinčiau tam tikru proveržiu“, -– apie kintantį požiūrį į savanorystę kalba Savanoriškų organizacijų aljanso įkūrėjas Vaidotas Ilgius.
Paskaičiusi Jūsų tinklaraštį internete, supratau, kad savanorystė Jums pažįstama tiek teoriškai, tiek praktiškai. Kur konkrečiai teko įgyti patirties?
1995 m. pradėjau dirbti nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centre, beveik dešimtmetį jam vadovavau. Vienas iš mūsų projektų buvo Savanorių centras. Nuo 1997–1998 m. teko įsilieti į savanorystės skatinimo veiklą. Apskritai savanorystė yra svarbus nevyriausybinės veiklos komponentas. Esu sukaupęs pakankamai daug žinių šioje srityje, pats esu daug savanoriavęs, pridėjau ranką prie savanorišką darbą reguliuojančių teisės aktų kūrimo. Šiuo metu esu nevyriausybinių organizacijų ekspertas.
Įkūrėte Savanoriškų organizacijų aljansą. Kas tai yra?
Mintis apie jį gimė 2009 m. vasarą, bet neišsiplėtojo iki klasikine prasme suprantamos organizacijos. Esame socialinio tinklalapio „Facebook“ grupė, subūrusi savanoriška veikla užsiimančias organizacijas. Vienas iš Aljanso tikslų yra dalyvauti svarstant ir rengiant teisės aktus, ruošiantis 2011 metams, kurie Europos Sąjungoje yra paskelbti Savanorystės metais, taip pat stebėti pokyčius, padėti vieni kitiems ir plėtoti savanorystę.
