Savanorystė Lietuvoje: tradicija ar naujovė? (reportažas iš diskusijos)
Antradienis, 10 gegužės, 2011Penktadienį, gegužės 6 dieną, Seimo Europos informacijos biure vyko Europos savaitės diskusija: „Savanorystė Lietuvoje: tradicija ar naujovė?“, kurioje apsilankė ir „Kultūros savanoriai“. Kiekvienam diskusijos dalyviui buvo įteiktas lankstinukas apie savanorystę Didžiojoje Britanijoje. Įdomu tai, kad šioje šalyje savanorystės sąvoka yra apibrėžta tik 1997 metais priimtame Policijos įstatyme: „asmuo, užsiimantis veikla, kuriai vykdyti reikia laiko, kuri yra neatlyginama (išskyrus kelionės ir kitas faktines su šia veikla susijusias išlaidas) ir kuria siekiama atnešti naudos kokiai nors trečiajai šaliai, t.y. ne tik artimam giminaičiui“. Bet tokio įstatymo nebuvimas nesutrukdo D. Britanijoje puoselėti savanorystės tradicijų. O kaip Lietuvoje? – į šį klausimą bandė atsakyti 5 pranešėjai.
Apie kiekvieną pranešimą trumpai:
Diskusiją pradėjo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Dagys, kuris suabejojo šiais metais atliktu tyrimu, remiantis kuriuo Lietuvoje savanoriavo 20 procentų lietuvių, o tai yra maždaug 150 tūkst. žmonių. Ar kas gali įsivaizduoti Lietuvoje tiek savanorių?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Bendruomenių reikalų skyriaus vedėjas Arūnas Kučikas savo pranešimą pradėjo nuo pačių savanorystės istorijos ištakų. Nors pati svarbiausia informacija buvo pasakyta tik pranešimo pabaigoje – t.y. įvardinti nacionaliniai prioritetai. O Lietuvoje jie yra du:
- Vyresnio amžiaus žmonių įsitraukimo į savanorišką veiklą skatinimas;
- Jaunimo savanoriškos veiklos plėtojimas.