Savanoriška veikla visais laikais vaidino svarbų vaidmenį kiekvienoje visuomenėje. Ji turi daugybę formų – nuo tradicinės tarpusavio pagalbos krizių metu iki pastangų mažinant skurdą. Svarbiausia, jog ši veikla – ne pelno siekianti, be piniginio atlygio ir neprofesinė. Ją savanoriai vykdo visos visuomenės labui.
Savanorystė – viena iš aktyvaus dalyvavimo visuomeniniame gyvenime formų. Paskutiniojo jaunimo situacijos tyrimo duomenimis apie 80 proc. jaunų žmonių yra girdėję apie savanorystę/ neatlygintiną veiklą, 26 proc. jų kada nors yra dalyvavę savanoriškoje veikloje. Tačiau bene svarbiausias faktas – beveik du trečdaliai tyrimo dalyvių norėtų dalyvauti tokioje veikloje ateityje.
Kokia augančio savanoriško darbo populiarumo priežastis? Ar iš tiesų vis daugiau jaunuolių susidomi šia veikla ir į ją įsitraukia? Kodėl jie mano, jog verta ir prasminga būti savanoriu?
Paskata savanoriškai veiklai
Daugelis jaunų žmonių savanorišką darbą laiko puikia galimybe realizuoti savo pomėgius, įgyti naujų žinių bei įgūdžių, gerai praleisti laisvalaikį bei įsitraukti į darbą ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Vieni įsitraukia į šią veiklą siekdami pripažinimo ar norėdami pasijusti reikalingi. Tačiau daugumą veda noras padėti, patirti džiaugsmą dirbant bendruomenei.
Savanoriška veikla – puiki terpė bendrauti su žmonėmis, pasidalinti turimomis žiniomis bei patirtimi, realizuoti savo sugebėjimus (kurie lieka nepanaudoti pagrindiniame darbe) ir įsitraukti į komandinį darbą. Tačiau kaip ir į kiekvieną veiklą, taip ir į savanorystę, daugumą žmonių reikia pastūmėti.
Reprezentatyvių apklausų rezultatai rodo, jog žmonės savanoriškoje veikloje dalyvauja sudominti draugų, turėdami asmeninių kontaktų, ieškodami atsvaros šeimai, darbui, norėdami įgyti įvairių įgūdžių ar dėl kitų asmeninių interesų.
Tačiau reikėtų pripažinti, jog kaip ir kitoje visuomeninėje veikloje, taip ir šioje – svarbiausia yra informacijos apie savanorystę sklaida. Didelė dalis žmonių tik dėl informacijos trūkumo nežino, kokiu būdu galėtų prisidėti prie savanoriškos veiklos bei to, kokia būtų jų padėtis visuomenėje tapus savanoriu. Tačiau ar informacijos trūkumas vienintelis probleminis klausimas, kuris iškyla kalbant apie savanorystę?!
Ko reikia, kad šalyje vystytųsi savanorystė?
Ar galima būtų drąsiai teigti, jog šiuo metu Lietuvoje valdžios įstaigose yra tinkamai suprantama savanoriškos veiklos svarba? Tikriausiai – ne. Juk bendradarbiavimas su valstybinėmis institucijomis apsiriboja tuo, jog jos skiria finansavimą net neišskirdamos savanoriškos veiklos kaip atskiros programos.
Tačiau dėl tokios susidariusios situacijos kaltos ne vien valdžios institucijos. Bendradarbiavimui trukdo palyginti dar silpnas nevyriausybinių organizacijų sektorius ir jo susiskaldymas. Šalyje kol kas nesukurtos savanoriškai veiklai vystytis palankios sąlygos. Ko reikia, kad šiandieninė situacija pasikeistų?
Lietuvos savanorystės tinklas galėtų tapti tikrai stiprus, jei su savanoriais dirbančių nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas būtų intensyvesnis, jei valdžia labiau įsigilintų į savanorystės kaip reiškinio visuomenėje svarbą. Šalyje trūksta ne tik savanorystės tradicijų ir kompetentingų žmonių, bet ir tinkamos teisinės aplinkos, tinkamos socialinės – ekonominės situacijos, prieinamų finansavimo šaltinių bei specialiai sukurtų savanoriškos veiklos finansavimo programų.
Nors dirbant savanoriu nesiekiama materialios naudos sau, tačiau nepaisant to, visiems savanoriškai dirbantiems asmenims turi būti atlyginamos su jų veikla susijusios išlaidos. Jei pavyktų užtikrinti tinkamą finansavimą, savanoriai išvengtų nuostolių, susijusių su jų veikla. Kartu, tai garantuotų, kad asmenys, gaunantys mažas pajamas, nebus priversti atsisakyti savanoriškos veiklos.
Labai svarbus ir žiniasklaidos dėmesys. Dauguma jaunų žmonių įsitraukia į aktyvią veiklą tiesiog prisijungdami prie kitų, todėl pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas informacijos sklaidai bei patraukliam savanoriško darbo pristatymui potencialiems nariams. Jaunimą traukia jiems artimos idėjos, draugų dalyvavimas, patrauklios veiklos formos.
Informacija iš Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) leidinio
„Po skėčiu“ Nr. 70: „Jaunimo dalyvavimas“
Autorė: Ieva Saplinskaitė
Tags: jaunimas, jaunimo veikla, organizacijos, savanoriška veikla, savanorystė