Nesame beširdžių tauta, tuo esu tikra. Nors gerų ketinimų turime, jų dažniausiai nerealizuojame. Kodėl? „Mūsų visuomenė yra gana pasyvi ir inertiška. Be to, daugeliui visuomeninis darbas nuo sovietinių laikų suprantamas kaip savanoriška-priverstinė veikla. Turėjo praeiti laiko, kad vieni užmirštų politinį neigiamą tokios veiklos atspalvį, kad užaugtų nauja karta. Sunkiausia savyje peržengti slenkstį. Jį jau įveikėme, dabartinę situaciją pavadinčiau tam tikru proveržiu“, -– apie kintantį požiūrį į savanorystę kalba Savanoriškų organizacijų aljanso įkūrėjas Vaidotas Ilgius.
Paskaičiusi Jūsų tinklaraštį internete, supratau, kad savanorystė Jums pažįstama tiek teoriškai, tiek praktiškai. Kur konkrečiai teko įgyti patirties?
1995 m. pradėjau dirbti nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centre, beveik dešimtmetį jam vadovavau. Vienas iš mūsų projektų buvo Savanorių centras. Nuo 1997–1998 m. teko įsilieti į savanorystės skatinimo veiklą. Apskritai savanorystė yra svarbus nevyriausybinės veiklos komponentas. Esu sukaupęs pakankamai daug žinių šioje srityje, pats esu daug savanoriavęs, pridėjau ranką prie savanorišką darbą reguliuojančių teisės aktų kūrimo. Šiuo metu esu nevyriausybinių organizacijų ekspertas.
Įkūrėte Savanoriškų organizacijų aljansą. Kas tai yra?
Mintis apie jį gimė 2009 m. vasarą, bet neišsiplėtojo iki klasikine prasme suprantamos organizacijos. Esame socialinio tinklalapio „Facebook“ grupė, subūrusi savanoriška veikla užsiimančias organizacijas. Vienas iš Aljanso tikslų yra dalyvauti svarstant ir rengiant teisės aktus, ruošiantis 2011 metams, kurie Europos Sąjungoje yra paskelbti Savanorystės metais, taip pat stebėti pokyčius, padėti vieni kitiems ir plėtoti savanorystę.
Kas tai yra savanorystė? Dažnas bet kokią pagalbą pažįstamam ar kaimynui suvokia kaip savanorišką veiklą. Kaip yra iš tiesų?
Savanorystė apibrėžiama kaip nesavanaudiškas visuomenei naudingas darbas, paprastai jį atlieka nevyriausybinės organizacijos. Jos nesiekdamos pelno atlieka gerus darbus įvairiose sferose. Savanoriškos veiklos amplitudė yra plati: nuo dalyvavimo įvairiose akcijose keliskart per metus iki kasdienio nuolatinio darbo. Yra nemažai nevyriausybinių organizacijų vadovų, kurie dirba be atlyginimo ir kasdien eina į darbą, kaip įprastų įstaigų vadovai.
Žinoma, yra tam tikra savanoriškos veiklos gradacija. Sakome, kad savanoriškas darbas nėra talkinimas savo šeimos labui. Bet ta riba, kur baigiasi šeima, prasideda draugai ar giminystės ryšiai, sunkiai nubrėžiama. Juk Lietuva vadinama „švogerių“ kraštu. Daug žmonių talkina įvairiuose savanoriškuose nesavanaudiškuose renginiuose, nes į juos pakvietė draugai, bendradarbiai ar artimieji. Pats principas yra svarbus – tai neturi būti susiję su savanaudiška pagalba šeiminiais, giminiškais interesais susijusiems asmenims.
Jei, būdami studentais, vasarodami kaime sutikome pagyvenusią moterį ir ji paprašė priskaldyti malkų, tai bus vadinama talka. Bet jei tas pačias malkas skaldytume vaikų vasaros stovyklai ar vaikų namams, tai būtų savanoriškas darbas. Ta riba yra labai santykinė.
Kaip keičiasi lietuvių suvokimas, požiūris į savanorystę? Ar ji mums tampa labiau pažįstama, noriau ja užsiimame?
Tyrimai rodo, kad nuo 1993 m. Lietuvos žmonėms sąvoka „savanoriškas darbas“ tampa aiškesnė. Jei praėjusio dešimtmečio pradžioje jis asocijuodavosi su krašto gynybos ar karo pajėgomis, gelbėtojais ar gaisrininkais, dabar taip manančių yra nedaug. Pirmieji tyrimai apie gyventojų nuomonę ir įsitraukimą į savanorišką veiklą pradėti 1997 metais. Jei anksčiau savanoriškoje ar visuomeninėje nesavanaudiškoje veikloje dalyvaudavo apie 12–15 nuošimčių gyventojų, tai pastarieji tyrimai rodo, kad joje dalyvauja pusė ir daugiau (64 proc.) Lietuvos žmonių.
Dabar atsirado daugiau galimybių užsiimti savanoriška veikla. Organizuojama daugiau akcijų, tokių kaip „Darom“, „Maisto bankas“, sporto ir dainų šventės, kur reikia daug savanorių. Žmonės, pildydami anketas, nurodo dalyvavimą tokiuose renginiuose kaip savanoriško darbo pavyzdžius. Jei pažiūrėtume į tuos, kurie du–tris kartus per savaitę po kelias valandas skiria savanoriškam darbui, toks skaičius tikrai nėra dramatiškai padidėjęs.
Galima kalbėti apie tam tikrą savanorystės alergiją, kurią žmonės jaučia dar nuo sovietinių laikų, kai visuomeninė veikla buvo priverstinai savanoriška. Toks darbas jiems kelia neigiamų asociacijų su politiškumu, dirbtinumu. Reikėjo laiko, kad žmonės šias asociacijas pamirštų, užaugtų nauja karta.
Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose savanorystė populiari, nes ten daug gajesnė bendruomeninė savitarpio pagalbos dvasia. Laukiniuose Vakaruose piliečiai turėjo pasikliauti vien savo jėgomis ir vieni kitais, nes nebuvo valstybinių institucijų, struktūrų, kurios jais pasirūpintų. Iš dalies tai sietina su religija ar bažnyčios įtaka. Ten žmonės yra labiau įpratę dalyvauti visuomeninėje savitarpio pagalbos veikloje. O Lietuvoje yra kitaip. Po 50 metų trukusio valstybės dominavimo, žmonės buvo įpratę laukti, kol valstybė jais pasirūpins.
Dažnai dirbdami nevyriausybinėse organizacijose turime kovoti su valstybinėmis biudžetinėmis institucijomis ir iniciatyvomis. Tačiau yra sričių, kur sumažėjo valstybės įtaka, pavyzdžiui, aplinkosaugoje, iš dalies kultūrinėse iniciatyvose, jaunimo reikaluose. Pirmiausia šiose srityse savanoriai būrėsi ir ėmė veikti.
Minėjote, kokie svarbūs yra bendruomeniniai ryšiai. Vadinasi, savanorystė turi kilti bendruomenės viduje, o ne laukti postūmio iš išorės?
Tai susiję su žmonių sąmoningumu, bet motyvų vektoriai gali eiti tiek iš vidaus – noro gyventi geriau, padėti kitiems, tiek ir iš išorės – iš aplinkos ateinantys kvietimai padėti, veikti. Mūsų visuomenė yra pasyvi, įpratusi taip gyventi, būti priklausoma nuo išorinės sistemos pastangų, net reaguoti priešiškai į tą sistemą.
Džiaugiamės, kad atsiranda tų, kurie tuos savanorystės impulsus skleidžia, ir kad žmonės juos priima. Elektroninės ryšio priemonės, elektroninė žiniasklaida, socialiniai tinklai padeda susisiekti su savanoriais ar, tarkime, vaikus namuose auginančiais tėvais, juos lengviau pritraukti, prijungti prie įvairių iniciatyvų nei prieš dešimt metų. Tada reikėdavo už rankos atsivesti žmogų ir jį išlaikyti.
Šiuolaikinės bendravimo priemonės labiausiai pasiekiamos jaunimui, todėl jis dažniau ir atsiliepia į kvietimą atlikti savanoriškus darbus?
Ir taip, ir ne. Galbūt tarp vyresnio amžiaus žmonių yra to skepsio savanoriškos veiklos atžvilgiu, bet miesteliuose, kaimiškose vietovėse jie daugiau savanoriauja. Jiems svarbu bendruomeninis jaukumas. Jie nori daryti gerus darbus kaimynui ar draugui. Bažnyčios paraginta miestelio bendruomenė aktyviau įsitraukia į parapijoje organizuojamą savanorišką veiklą.
Dideliuose miestuose yra sunkiau užmegzti tuos socialinius tinklus. Nors didmiesčio jaunimas išsilavinęs ir turėtų labiau pasiduoti įvairiems elektroninėmis priemonėmis perduodamiems kvietimams į juos, šis atsiliepia sąlyginai mažiau. Didmiesčiuose jiems kyla tam tikra konkurencija su kita veikla – karjera, pramogomis.
Pradėti reguliariai aukoti pinigus nebuvo lengva, bet pamažu įpratome. Dabar turime išmokti aukoti ir savo laiką, panaudoti savo talentus?
Tikra tiesa. Įvairūs filantropinio elgesio tyrimai užsienyje rodo, kad dalį žmonių savanoriškai elgtis skatina tai, kad ši veikla yra įprasta, populiari, madinga jo aplinkoje, bendruomenėje. Kai jie mato valstybės vadovus, garbius žmones ar įžymybes savanoriaujant, atsiranda vis daugiau tokių, kurie į tą veiklą atkreipia dėmesį ir pradeda ją laikyti normaliu, įprastu dalyku.
Man pačiam teko peržengti tam tikrą vidinį slenkstį ir pradėti aukoti asmeninius pinigus, nepaisant to, ar daug uždirbdavau, ar mažai. Atrodė, kad kažkas kitas turi aukoti – kiti žmonės, Vakarų valstybės, tik ne aš. Kai tą slenkstį peržengi, pradedi aukoti, pamažu imi tai daryti su džiaugsmu. Tuo užsikrečia ir aplinkiniai. Taip ta geroji dvasia, geroji „bacila“ pradeda sklisti.
Manau, kad kritinį tašką jau esame priėję, jau galime matyti tam tikrą proveržį. Savanorystė jau yra mums suprantamas reiškinys, jis turi vietą mūsų gyvenime. Dabar jau pakankamai daug jaunų žmonių greitai reaguoja į mūsų šaukinių kodus. Kai sakome: „Ateik, būk savanoris“, nebereikia aiškinti, kas tai yra. Svarbu aiškiai ir konkrečiai pasakyti, ką tas atėjęs žmogus turi padaryti. Pvz., tris valandas šeštadienį arba sekmadienį pabudėk parduotuvėje, priimk aukojamus maisto produktus. Žmogui tai yra suprantama ir dažniausiai nesunku atlikti.
Ne visą laiką ir ne visi savanoriški darbai yra taip suprantamai „supakuojami“ ir paaiškinami. Bet tai yra laipsniškas procesas. Galbūt po dvidešimt metų būsime ne mažiau savanoriški nei, tarkime, JAV ar kitų šalių visuomenės.
Kaip žmogui išsiaiškinti, kur jis galėtų būti naudingas, jei jis nėra prisijungęs prie jokių savanorių grupių internete ar nepažįsta jų realiame gyvenime?
Kaip jau minėjau, lietuviai yra pasyvūs. Jiems reikėtų sureaguoti į vis pasigirstančius kvietimus padėti. Išgirdus kultūrinio judėjimo organizacijos, jaunimo psichologinės paramos centro ar „Maisto banko“ prašymą padėti, tereikia priimti kvietimą ir ateiti. Visi esame daugiau ar mažiau elektroniškai išprusę. „Google“ paieškos sistemoje susirandi tos organizacijos kontaktus ir užmezgi su ja ryšį. Arba galima susirasti nevyriausybinių organizacijų tinklalapius ir juose užpildyti savanorio anketą.
Pasiūla yra didelė. Nėra savanoriškos darbo biržos, kur galėtum užsiregistruoti, gauti konsultaciją ir nukreipimą. Reikia skirti kelias minutes paieškai internete, surasti veiklą pagal savo interesus – socialinės, jaunimo, kultūrinės ar kitos srities. Daug savanorių ateina pašnekinti draugų, bendradarbių. Nemažai darbdavių skatina savo darbuotojus įsitraukti į vieną ar kitą iniciatyvą, tereikia prie jos prisijungti. Nėra žemėlapio ar vieno konkretaus navigacinio įrankio, kaip tai padaryti.
Ne kartą esu susiradusi konkrečias sritis, kur galėčiau padėti, bet pritrūkdavo drąsos pradėti.
Tiesa, pirmieji žingsniai būna nedrąsūs. Pačiam teko dalyvauti daugelyje organizacijų ir stebėti naujokus. Retas kuris ja nusivilia, dažnas neatsistebi, kad per tokį trumpą laiką pasijuto tarsi draugų būryje. Paprastas patarimas būtų žengti pirmąjį žingsnį, o paskui jau viskas seksis lengvai.
Šaltinis: Jurgita Ogulevičiūtė | Alfa.lt
Tags: "Kultūros Savanoriai", organizacijos, organizavimas, pagalba, savanoris, savanoriška veikla, savanorystė