Iki spektaklio – dar daugiau nei valanda, o mes jau renkamės Teatre. Šypsomės, bėgiojam siaurais koridoriukais, dalinamės darbais. Mes – Lietuvos nacionalinio dramos teatro savanoriai.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras – it meno buveinė, kurią saugo trys mūzos. Teatre, veikiančiame nuo 1940 m. yra pastatyta nesuskaičiuojama gausybė spektaklių, LNDT kaskart žiūrovus stebina atvirumu naujovėms, o tuo pačiu – sugebėjimu išsaugoti tradicijas. Kai premjera keičia premjerą, o Teatro fojė būriuojasi minios žiūrovų – savanoriai reikalingi ir svarbūs.
Šiandien – premjera. Vieni padedame žiūrovams susigaudyti didžiulėje salėje ir rasti savo vietą, kiti – Teatro fojė koordinuojame žiūrovus, atėjusius į spektaklį, kad šie nepasiklystų įėjimų į salę gausoj, o štai, kasoje savanoriai išduoda kvietimus žiūrovams. Po spektaklio – visi lėksime į sceną su glėbiais gėlių, sveikinsime aktorius su premjera, įteiksime puokštes, linkėsim sėkmės kūryboj, vaidmenų didelių ir svarbių… Bet tai – dar viso labo ne visos savanorių pareigos. Jei pamatysit kavinukėj Teatro skrajutę ar ryškų plakatą Vilniaus centre, reklamuojantį ateinančią premjerą – žinokit, savanoriai pasidarbavo! O kur dar meduoliniais grybukais mūsų puošta eglutė, išdalintos šypsenos vaikams ir suaugusiems ir atsakymai į begales žiūrovų klausimų!
Štai, Teatro savanoris Laurynas teigia, kad savanorystė Teatre jam atvėrė kelią į dvi jam be galo įdomias veiklas – savanorystę ir galimybę stebėti spektaklius. „Labai džiaugiuosi savanoriaudamas Teatre, tai išties nuostabu!“
O Eglė sako mananti, kad savanorystė Teatre jai leido įgyti daugybę naujų pažinčių su žmonėmis, kurie gyvena teatru, bei dovanojo be galo šiltus ir jaukius vakarus. „Savanorystė Teatre – nenusakoma žodžiais, jį daro žmogų geresnį, gražesnį iš vidaus. Tai – ne veikla, tai – gyvenimo būdas.“
Savanorė Goda džiaugiasi, kad ši savanorystė suteikė galimybę pamatyti Teatrą ne tik iš žiūrovo pusės, bet ir iš vidaus bei pasižiūrėti nematytus spektaklius. „Įgyjau neįkanojamos patiries, kuri neabejotinai pravers ateityje.“
Ir visgi – iš tiesų, kaip gera prasidėjus spektakliui, pagauti save bemąstant, jog prie viso to kažkiek, kad ir visai maža dalelyte, esame prisidėję ir mes…
Iki pasimatymo teatre!