Kai Paryžiaus kavinės „Les Deux Magots“ kampiniame staliuke susėdame su vienu įtakingiausių šiuolaikinio prancūzų kino kūrėjų, ore tvyro intelektualus šurmulys. Režisierius, kurio vizualinis braižas dešimtmečius formavo Europos kino estetiką, į šį pokalbį atėjo ne kaip savo naujo filmo ambasadorius, o kaip atidus pasaulio stebėtojas. Jo akys, pratusios ieškoti niuansų kadro kompozicijoje, dabar nukreiptos į tai, kaip mes gyvename, mylime ir varginame save technologijų apsuptyje. Tai pokalbis ne apie kiną, o apie patį gyvenimą – tokį, koks jis tapo trečiajame tūkstantmetyje: greitą, fragmentuotą ir nerimą keliantį, tačiau vis dar kupiną subtilaus grožio.
Technologijų diktatūra ir žmogaus santykis su realybe
Režisierius neslepia skepsio dėl to, kaip technologijos pakeitė mūsų egzistencijos pamatą. Pasak jo, mes gyvename laikais, kai „tikrovė tapo pasirinktiniu filtru“. Jis teigia, jog didžiausia šiuolaikinio žmogaus tragedija yra ne technologijų progresas, o mūsų gebėjimas susitapatinti su virtualiu atspindžiu.
„Kinas visada buvo iliuzija, tačiau mes žinojome, kad tai – fikcija. Šiandien mes patys esame režisieriai savo nuolatiniame, 24 valandas trunkančiame realybės šou“, – pabrėžia pašnekovas. Jo teigimu, nuolatinis prisijungimas prie socialinių tinklų ištrina ribą tarp privatumo ir viešumo. Tai sukelia ne tik socialinę įtampą, bet ir gilų vidinį tuštumos jausmą.
Kodėl mes praradome gebėjimą stebėti?
Svarbiausi režisieriaus pastebėjimai apie šiuolaikinį pasaulį sukasi aplink stebėjimo įgūdžio atrofiją:
- Mes nuolat skubame, tačiau niekur nenukeliaujame. Greitis tapo mūsų pagrindiniu matavimo vienetu.
- Dėmesio koncentracija tapo prabanga. Kai viskas prieinama per sekundę, niekas neturi tikros vertės.
- Vizualinis triukšmas užgožia emocinį gylį. Mes matome tūkstančius vaizdų per dieną, bet nejaučiame nė vieno jų svarbos.
Režisierius pabrėžia, kad šiuolaikiniame pasaulyje mes pamiršome laukti. Kantrybė, kuri anksčiau buvo būtina kuriant meną ar puoselėjant santykius, dabar yra laikoma neefektyvumu. Tai, anot jo, yra pagrindinė priežastis, kodėl šiuolaikiniame mene vis rečiau randame tikro, atviro žmogiškumo, o vis dažniau – tik formą be turinio.
Socialinis susvetimėjimas ir vienatvės paradoksas
Kalbėdamas apie socialinius ryšius, režisierius tampa ypač kritiškas. Mes esame „labiausiai sujungta karta istorijoje“, tačiau statistika rodo didėjančius vienišumo rodiklius. Tai, jo nuomone, yra tiesioginė pasekmė to, kaip mes pakeitėme fizinį bendravimą skaitmeniniu.
„Paliesti žmogų, matyti jo veido mikroišraiškas, išgirsti balso virpesius – visa tai yra esminiai žmogiškosios komunikacijos elementai. Kai visa tai pakeičiame žinutėmis ar ekranais, mes bendraujame su idėja apie žmogų, o ne su pačiu žmogumi“, – teigia jis. Šis atotrūkis sukuria keistą paradoksą: esame apsupti žmonių virtualiame pasaulyje, tačiau jaučiamės visiškai vieniši savo kambariuose.
Kaip sugrįžti į tikrumą?
Režisierius siūlo radikalius, tačiau paprastus sprendimus:
- Būtina praktikuoti skaitmeninį detoksą ne kaip madingą dietą, o kaip būtinybę išsaugoti psichinę sveikatą.
- Turime iš naujo išmokti vertinti lėtumą. Skaityti popierines knygas, vaikščioti be ausinių, stebėti aplinką be telefono rankose.
- Atsigręžimas į bendruomenę, kuri nėra grįsta „like“ mygtukais, o paremta tikru buvimu kartu.
Kūrybos laisvė cenzūros ir politinio korektiškumo eroje
Kai pokalbis pakrypsta apie meną, režisierius tampa atsargesnis. Jis neslepia, kad šiandien kūrėjams tampa vis sunkiau išlaikyti autentiškumą. Politinis korektiškumas ir baimė būti „atšauktam“ tampa savotiška savicenzūra, kuri stabdo drąsius meninius sprendimus.
„Menas negali būti saugus. Jei menas tampa saugus, jis nustoja būti menu. Jis tampa dekoracija“, – tvirtina režisierius. Jis tiki, kad šiuolaikinis pasaulis per daug dėmesio skiria moralizavimui ir per mažai – empatijai bei supratimui, jog žmogus gali būti prieštaringas.
Pasak jo, režisieriaus pareiga yra ne teisti personažus, o juos suprasti. „Kai pradedame skirstyti pasaulį tik į juoda ir balta, mes prarandame spalvas, kurios ir sudaro tikrąjį gyvenimo grožį. Kinas turi būti vieta, kurioje galima tyrinėti šešėlius, o ne tik šviesą.“
Dažniausiai užduodami klausimai (FAQ)
Ar manote, kad šiuolaikinis kinas miršta dėl „Netflix“ ir kitų platformų dominavimo?
Ne, kinas nemiršta, jis transformuojasi. Tai tiesa, kad namų patirtis pakeitė kino teatrų ritualą, tačiau troškimas pasakoti ir girdėti istorijas yra įgimtas. Mes tiesiog turime ieškoti naujų būdų, kaip vėl įtraukti auditoriją į bendrą patirtį.
Ką patartumėte jauniesiems kūrėjams, kurie bijo būti nesuprasti šiuolaikiniame pasaulyje?
Niekada nekurkite tam, kad patiktumėte visiems. Tai tiesiausias kelias į vidutinį rezultatą. Kurkite tai, kas jus asmeniškai skaudina, džiugina ar neramina. Tik tada, kai esate atviri su savimi, galite tikėtis, kad jus išgirs kiti.
Ar technologijos turi bent kažkiek teigiamos įtakos žmonijos raidai?
Žinoma. Jos demokratizavo žinias ir suteikė balsą tiems, kurie anksčiau buvo nutildyti. Tačiau mes turime išmokti valdyti technologijas, o ne leisti joms valdyti mus. Tai yra sąmoningumo klausimas.
Kokia yra jūsų didžiausia viltis ateinančioms kartoms?
Mano viltis yra ta, kad jie sugebės išsaugoti kritinį mąstymą. Kad jie supras, jog tikroji vertė slypi ne tame, kiek jie suvartoja, o tame, kiek jie sukuria ryšio su kitais žmonėmis.
Ateities vizija: ar įmanoma susigrąžinti prarastą laiką?
Pabaigoje režisierius žvelgia pro kavinės langą į Paryžiaus gatvę. Ten žmonės skuba, kiti fotografuoja savo kavą, treti ginčijasi įsmeigę akis į telefonus. Jo žvilgsnis nėra smerkiančių – greičiau melancholiškas. Jis tiki, kad žmogaus prigimtis yra atspari. Nors esame įvilioti į technologinius labirintus, poreikis tikram bendravimui, grožiui ir tiesai niekur nedingo.
Jis teigia, kad ateitis priklausys tiems, kurie sugebės išlikti „nepersijungę“. Tai yra, tiems, kurie sugebės atsisakyti greito pasitenkinimo vardan gilaus, prasmingo patyrimo. Tai nereiškia technologijų atsisakymo, tai reiškia jų naudojimą su saiku ir sąmoningumu. Mes turime tapti technologijų šeimininkais, o ne jų priedais.
Režisieriaus filosofija yra kvietimas atsitraukti. Atsitraukti nuo nuolatinio triukšmo, nuo nereikalingų įtampų ir nuo lūkesčių, kuriuos mums primeta išorinis pasaulis. Tik atsitraukę mes galime pamatyti platesnį vaizdą – ne tik tą, kurį mums rodo ekranai, bet ir tą, kuris yra aplink mus: žmogaus veide, gamtoje, tylos akimirkose tarp dviejų žodžių. Galiausiai, jo paties žodžiais tariant, svarbiausia yra išsaugoti gebėjimą stebėtis. Kol mes gebame stebėtis pasauliu, tol mes esame gyvi. Ir galbūt būtent čia ir slypi tas tikrasis, nufilmuotas, bet realus gyvenimo scenarijus, kurio mes visi ieškome savo kasdienybėje, dažnai nepastebėdami, kad mes patys esame jo kūrėjai.
Šis pokalbis, nors ir prasidėjęs nuo skepticizmo, baigiasi optimizmu. Režisierius tiki, kad kiekviena karta turi savo iššūkius, ir mūsų iššūkis – suvaldyti tai, ką patys sukūrėme. Tai nėra neįmanoma užduotis, tačiau ji reikalauja drąsos būti kitokiais. Būti lėtesniais. Būti tikresniais. Ir svarbiausia – išdrįsti nuleisti ekraną, kad pagaliau pamatytume tai, kas vyksta kito žmogaus akyse.
