Straipsnis bernardinai.lt: Savanorystė – įtraukianti veikla ir ugdanti patirtis

Organizacija, neturinti nei vieno už atlygį dirbančio žmogaus, įsikūrusi vos dvidešimties kvadratinių metrų patalpoje, šiuo metu vienijanti apie šimtą aktyvių žmonių ir turinti tikslą – padėti jaunimui prasmingai leisti laisvalaikį. Europos savanorių tarnybos asociacijos „Saltes“ viena iš įkūrėjų Akvilė Budreckytė sako, kad tada, kai jau nusvyra rankos, padeda entuziazmas ir kitų savanorių parama.

Tarptautinės savanorystės pradžia

Prieš beveik septynerius metus, kai Lietuvoje žodis savanoris dažnam siejosi tik su karine tarnyba, pirmieji iš užsienio sugrįžę jaunuoliai tiesiog netilpo savyje ir panoro kuo plačiau Lietuvoje paskleisti kitokios savanorystės idėją. „Tuo metu tokios organizacijos, kuri vienytų tarptautinę savanorystę atlikusius žmones, nebuvo”, – pasakoja A. Budreckytė. Kai dar Lietuva nebuvo Europos Sąjungos narė, grupelė jaunuolių tiesiog priėmė iššūkį – skleisti po Lietuvą tarptautinės savanorystės idėjas, kurios gali suteikti jaunimui tam tikros patirties, padėsiančios jiems asmeniškai tobulėti. Toks neformalus švietimas, kai mokomasi ne mokykloje, gali padidinti jaunuolių galimybes įsidarbinti, pagerinti karjeros perspektyvas ir drauge sustiprinti solidarumo bei aktyvaus pilietiškumo jausmą visuomenėje, kurios dalis jie yra.

A.Budreckytė prisimena pirmuosius organizacijos žingsnius, kuomet patys išbandę savanorystę jaunuoliai, važiavo po Lietuvą ir pasakojo, kokia tai puiki galimybė ne tik pamatyti pasaulį, ne tik pasidalinti savo gabumais įvairiose užsienio organizacijose, bet ir įgyti gyvenimiškos patirties, kurios neduos perskaityti vadovėliai ar sudėtingiausios studijos universitetuose. Visi, išbandę tarptautinės savanorystės programą, vienbalsiai tvirtino, jog tai buvo kone pats gražiausias, įsimintiniausias, įdomiausias ir smagiausias laikas gyvenime.

Daugybė mažų rankučių

Savanoriu gali būti kiekvienas, kuris nori padėti aplinkiniams ir sąmoningai suvokia savanoriško darbo tikslingumą bei prasmę. Svarbu žinoti, kad ne visi savanoriai gali dirbti visus darbus. Egzistuoja daug darbų, kuriems atlikti reikia tam tikrų profesinių žinių, gebėjimų. Kiekvienas savanoris turi puikią progą įgyti naujų žinių bei profesinės patirties. Yra sakoma, kad savanoris – tai nuolat tobulėjantis žmogus.

Buvusi savanorė Raminta, metus praleido Austrijoje, dirbdama vaikų socialiniame centre. „Austrijos greitkelyje stabdau pakeleivingas mašinas. Kai persimetu pirmaisiais žodžiais su sustojusiu vairuotoju, jis iš karto supranta, kad esu kitatautė. Sužinojęs, iš kur atvykau, teiraujasi, ką veikiu Austrijoje. „Esu savanorė“ – atsakau. „Kas yra savanoris?“ – nesupranta jis. „Aš dirbu be atlyginimo, bet mano pragyvenimą čia apmoka programa Europos savanorių tarnyba, kurioje dalyvauju,” – prisimena pirmąsias savo dienas svečioje šalyje ir žmonių nuostabas išgirdus, kokiu tikslu ji atvyko.

„Pirmą dieną viena maža mergaitė manęs paklausė „Koks mylimiausias tavo gyvūnas?“ Taip prasidėjo mano savanorystės metai. Ta mergaitė buvo viena iš šimto vaikų, lankiusių centrą, kuriame aš buvau savanorė. Pirmąsias dienas nuolat girdėjau austriško dialekto, greitakalbe vaikų beriamus klausimus, kurių dažnai nesupratau. Tačiau vaikai priima tave tokį, koks esi, tegul ir nemokantį jų kalbos ir nežinia iš kur atvykusį. Jie neįsivaizduoja, kur yra Lietuva ir kokia yra mano gimtoji kalba. Jie tik žino, kad aš iš „kažkur kitur“. Kartais pakakdavo sužaisti stalo futbolo partiją, kad būtum pripažintas saviškiu. O jei praloši? Dar geriau – berniukams patinka, kai jie kažką sugeba geriau nei tu. Ir tada staiga supranti, kad tu – didelis žmogus, neturi būti viską visada mokantis ir niekada neklystantis. Svarbiausia leisti jiems mokyti mane. Pradžioje man buvo liūdna. Daugybės įspūdžių, jausmų ir minčių aš negalėjau išreikšti žodžiais, nes vokiškai kalbėjau dar nepakankama gerai. Tačiau vaikai, mano mažieji mokytojai, mane išmokė vokiečių kalbos. Ir šiandien ji skamba man daug gražiau nei ankščiau. Prieš atvažiuodama nerimavau, galvojau, ką aš galiu duoti vaikams, gyvenantiems vienoje turtingiausių Europos šalių? Draugystę. Šiandien jau tą tvirtai žinau, nes beveik metus kiekvieną rytą paspausdavau daugybę mažų rankučių. Daug dirbau su berniukais, ir dažnai būdavo gana sunku. Tačiau šiandien aš įsivaizduoju daug geriau, kaip reikia su vaikais elgtis ir bendrauti. Aš dar nežinau, ar ateityje su jais dirbsiu, bet esu tikra, kad ši patirtis man pravers, kai aš turėsiu savo vaikų. Paskutinį kartą užverdama šio centro duris, galiu pasakyti, kad gražiausius savo gyvenimo metus praleidau kaip savanorė, dirbdama Austrijoje. Ir aš jau žinau, ką atsakysiu, kai kitas vairuotojas manęs paklaus, kodėl dirbu savanoriškai… “ – įspūdžiais apie savanorystę dalijasi Raminta.

Savanoriai atsigręžė į Lietuvą

Per penkerius metus nuo organizacijos „Saltes” susikūrimo, Lietuvoje daug kas pasikeitė. Keičiasi ir pačios organizacijos veiklos kryptis. Anksčiau buvę savanoriai važinėjo po Lietuvą ir pasakojo moksleiviams apie galimybes išvažiuoti į kitą šalį. Savanoriai tikino, kad tarptautinė savanorystė ypač naudinga tiems, kurie dar nežino, ko nori gyvenime, baigę mokyklas neapsisprendžia, kokias studijas rinktis, o bet kur studijuoti nenori, tai yra puikus šansas. Juk Europos savanorių tarnyba siūlo įvairiausias galimybes. Jaunas žmogus gali pasirinkti ne tik šalį, kurią nori pažinti, nori pabuvoti joje, bet ir organizaciją, kurioje norėtų išbandyti save, pasitikrinti, ar tikrai toks darbas patinka. Projektų yra įvairiausių. Tarnybos metu savanoris išvyksta į kitą šalį, joje gyvena ir dirba pelno nesiekiantį ir vietos bendruomenei naudingą neapmokamą darbą socialinėje, kultūrinėje, gamtos apsaugos, jaunimo, visuomenės informavimo ar kitoje srityje.

A. Budreckytė sako, kad pradinis organizacijos „Saltes” tikslas lyg ir pasiektas, todėl reikia kelti tikslų kartelę. Šiuo metu organizacija siekia suvienyti žmones, kurie sugrįžta į Lietuvą po savanorystės metų. Jie, sugrįžę iš svečių šalių kuria planus, projektus ir toliau įgyvendina idėjas savoje šalyje. Po organizacijos „Saltes” stogu Vilniuje įsikūrė atviras jaunimo centras. Jame buvę savanoriai nuolat suka galvas, kuo galėtų prisidėti ir ką padaryti, kad pritrauktų kuo daugiau sostinės jaunimo.

„Jauni žmonės, patys pabuvę savanoriais, šiandien ne taip senai įkurtame jaunimo centre organizuoja prasmingą laisvalaikio leidimą kitiems”, – sako A. Budreckytė. Ypač šiuo metu, kai Lietuvoje sunkmetis, o tėvai savo atžaloms dažnai nebeįstengia įpirkti būrelių, atviras jaunimo centras yra puiki išeitis. Čia niekas nekalba apie kainas, nes viskas yra nemokama. „Jaunimo centro tikslas yra sukurti tokią erdvę, kur jaunuoliai galėtų būti kartu, kurti, klausti, ieškoti, gerbti, džiaugtis, bendrauti, atrasti, susipažinti, keliauti, draugauti, žiūrėti, stebėti, groti, savanoriauti, tikėti”, – pagrindinius tikslus žeria viena iš organizacijos įkūrėjų. Buvę savanoriai aktyviai organizuoja ne tik seminarus, supažindinančius su galimybe tapti tarptautiniu savanoriu, bet kviečia jaunimą į gitaros pamokas, fotografų kursus, savanoriai psichologai drauge su paaugliais leidžia laiką diskutuodami tokiomis temomis, kurios rūpi ir neduoda ramybės, o vakarus atviro jaunimo centro lankytojai leidžia gurkšnodami arbatą ir žiūrėdami įvairių pasaulio šalių kiną.

Savanorystė įtraukia

„Saltes” valdybos narė Laima Narbutaitė , prieš keletą metų pati buvusi savanore, šiandien jau bando uždegti Lietuvos jaunimą šia gražia idėja. „Saltes” organizacijoje ji kuruoja tuos jaunus žmones, kurie svarsto galimybę išvykti į svečią šalį ir padirbėti visuomeniniais pagrindais. „Savanorystė įtraukia. Kai sugrįžau į Lietuvą tiesiog negalėjau gyventi be tokios veiklos ir būtent “Saltes” savanoriai man padėjo,” – sako Laima. Savanoriaujant įgyta patirtis nenuėjo perniek. Laima gali puikiausiai patarti kiekvienam pradedančiam savanoriui, kaip kuo tinkamiau pasiruošti prieš vykstant į užsienį. „Džiugu, kad pastaruoju metu norinčiųjų būti tarptautiniais savanoriais yra didžiulis antplūdis. Aišku, tuo pačiu didėja ir konkurencija. Tačiau savanoriams vienintelis reikalavimas yra amžiaus cenzas (18-30 metų). Dažniausiai savanoryste susidomi tik ką studijas baigę jaunuoliai, nerandantys darbo, tačiau nenorintys veltui praleisti metų ar dviejų. Todėl jie pasirenka projektą, kuris artimas jų būsimai profesijai ir važiuoja gilinti žinių. Lietuviai itin pamėgę Prancūziją, Ispaniją, Italiją. Labiausiai lietuviai mėgsta socialinius projektus – važiuoja darbuotis su neįgaliaisiais, gatvės vaikais, parapijinėse mokyklėlėse, jaunimo centruose,“ – sako Narbutaitė. Laima bendraujant su kiekvienu būsimu savanoriu pastebi, kad jie yra nekantrūs, nori išvažiuoti tuoj pat. „Tačiau yra tam tikros procedūros, kurios užima laiko ir tenka jų entuziazmą šiek tiek prigesinti,” – apie nekantraujančius išvykti pasakoja buvusi savanorė.

Pasak Laimos, savanorystės laikotarpis nėra vien rožėm klotas. Svetimoje aplinkoje atsidūręs savanoris gali ir pasimesti, svetima kultūra, dažnai nesuprantama kalba, nepažįstami žmonės gąsdina. „Tačiau to nereikia bijoti. Savanoriai būdami toje šalyje susiranda draugų, kitų savanorių tuo metu savanoriaujančių ten ir visokiais įmanomais būdais bando integruotis į vietinę bendruomenę, pažinti papročius,” – sako Laima. Praėję visus pakilimus ir kritimus, jauni žmonės sugrįžta į Lietuvą ne tik labiau motyvuoti profesinėje srityje, bet ir labiau pasitikintys savimi.

Kai gauni – norisi pasidalinti

Evelina Paunkšnytė už savanorystės kabliuko užkibo prieš ketverius metus Olandijoje. Ten įgijus neformalaus mokymo patirties šiandien ją atiduoda „Saltes”.  „Dalyvavau Olandijoje asmenybės tobulėjimo kursuose ir tikrai daug ko išmokau. O kai kažką gauni, visada norisi ta patirtimi pasidalinti su kitais,” – pirmuosius savo savanoriavimo žingsnius pasakoja Evelina. Būtent jos įgytų žinių ir patirties bagažas virto jos pačios organizuotais mokymo kursais Lietuvos žmonėms, dirbantiems su jaunimu.

„Galiu tik pasidžiaugti, kad kiti savanoriai padėjo įgyvendinti šią idėją ir paskleisti gerąją patirtį po Lietuvą. O šiandien jau vėl planuojam naujus projektus, kurie turėtų virsti tarptautiniais, nes radome nemažai partnerių kitose šalyse,” – pasakoja  savanorė, nebegalinti gyventi ir pamiršti savanorystės idėjų.

„Saltes” organizacijoje besidarbuojantys buvę savanoriai tvirtina, jog trumpai papasakoti, kas tai yra savanorystė – sudėtinga. „Nepabuvęs nesužinosi,” – šypteli Evelina.

Informacija ir: www.bernardinai.lt

Daiva Ausėnaitė


Leave a Reply

Name and Email Address are required fields. Your email will not be published or shared with third parties.

%d bloggers like this: