Iššūkis ir nepamirštama patirtis Čekijoje

Straipsnio autorė: Simona Osipovaitė
Šis straipsnis dalyvauja pasakojimų apie savanorystę konkurse. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.

Nepamenu, kuomet pirmą kartą išgirdau žodį savanorystė, tačiau nuo mažens pamenu save aktyviai visur besisukančią : bibliotekos duris pradėjau varstyti nė nepradėjus lankyti pradinės mokyklos, o ir meilę sportui, kai sunkiai rankose išlaikydama krepšinio kamuolį bandydavau pataikyti ,,kiaurą‘‘, nuo mažens įskiepijo mama – aktyvi krepšininkė ir tinklininkė. Pirmieji šokio žingsneliai prasidėjo būnant 8-tuonerių ir būtent jie atvedė mane iki vieno didžiausių iššūkių gyvenime – metus trukusios Europos savanorių tarnybos Čekijoje.

Per dvylika metų mokykloje esu turėjusi pačių įvairiausių savanorystės pavyzdžių – nuo pagalbos organizuojant avant-gard mados pasirodymus mokykloje iki atsakomybės už finansus tarptautiniame muzikos festivalyje (kuris buvo organizuotas vietinės jaunimo organizacijos) ar daug emocijų ir gražiausių prisiminimų teikiant informaciją EuroBasket 2011 dalyviams. Visgi, baigiantis 12-ajai klasei supratau, jog vis dar nežinau kuriuo gyvenimo keliu reiktų pasukti ir įkvėpta prieš metus Žemaitijos Nacionaliniame parke sutiktos savanorės iš Ukrainos nusprendžiau paieškoti EVS projekto.

Kelias per kančias (su skaudžiais neigiamais atsakymais) atvedė į žvaigždes – radau skubų pasiūlymą vykti į Čekiją ir praleisti metus dalinantis šokio patirtimi su įvairaus amžiaus vaikais mokyklose ir užklasinės veiklos užsiėmimuose. Ilgai nedvejodama nusiunčiau savo motyvacinį laišką ir jau po keleto dienų gavau teigiamą atsakymą! Pakavimasis, ilgas noriu/reikia/praktiška pasiimti daiktų sąrašas keitėsi milijoną kartų, kol galiausiai paskutiniąją vasaros dieną praleidau autobuse, riedančiame maršrutu Panevėžys – Hradec Kralove (mielas ir jaukus čekiškas miestelis, esantis netoliese mano savanorystės vietos). Nachod, nedidukas miestelis esantis vos už 3 km nuo Lenkijos (į kurią kartais keliaudavom… nusipirkti ledų), tapo vieta, kurioje įveikiau ne tik geografinę, tačiau ir daugybę vidinių sienų.

Projektas neapsiribojo vien šokių pamokomis. Keletas linksmų ir anuomet gan stresinių situacijų geriausiai būtų apibūdintos nuotraukomis –

(akimirka iš mini projekto, kurio metu su pradinės klasės moksleiviais kalbėjome apie aplinkos taršą mokėmės rūšiuoti ir gaminome žaislus iš plastikinių butelių)

Man, iš prigimties kukliam ir dėmesio centre nesiveržiančiam būti žmogui, tapimas straksiu ir juoko bangeles mažiesiems darželinukams skleidžiančiu kiškeliu (nuotrauka, tiesa, labiau primena užsimaskavusių gangsterių susitikimą) ar mini projekto su pradinės klasės mokinukais įgyvendinimas (kurio metu teko atskleisti visą žaislų gaminimo paslaptį…čekiškai) tapo nemenku iššūkiu. Dabar galiu pridurti, jog tada, turint menkus kalbos pagrindus ir pedagoginės veiklos patirties trūkumą, viskas atrodė šimtą kartų baisiau, sunkiau ir vargino daug labiau. Prisipažinsiu, būdavo ir dienų, kai mąsčiau viską mesti ir grįžti į saugumo zoną namuose, tačiau pavasarį (prabėgus jau daugiau nei pusei projekto) viskas staiga tapo lengviau ir šypsena veide šviesdavo net ir po ilgos darbo dienos.

(akimirka iš organizacijos mugės, kurios metu buvo pristatomi visi užklasinės veiklos užsiėmimai)

Žinoma, visos 365 dienos nebuvo dedikuotos vien darbui. Netrūko ir pramogų:

O gal tiksliau reiktų sakyti – mėlynių (deja, ne tų, kurias taip mėgstu su pienu). Jos puošė, kai nusprendžiau pirmą kartą išbandyti snieglenčių sportą ar kai keliavome į netoliese esantį regioninį parką išbandyti laipiojimą ant uolų… Beto, savo eilės laukia ir pasakojimas apie kelionę aplink Čekiją per 10 dienų (kurį vis dar bandau įsprausti į popieriaus lapą, tačiau įspūdžiai nepasidalina vietos). Norėtųsi pasidalinti ir prisiminimais apie nuostabias akimirkas su kitais savanoriais, praturtinusiais visą šį laikotarpį nuostabiomis nacionalinių patiekalų gaminimo pamokomis, bendrais filmų vakarais, kelionėmis, istorijomis, neišblėstančiomis šypsenomis ir šiltais apkabinimais, tačiau tam jau reiktų skirti kitą ilgą pasakojimą arba jaukų susitikimą prie puodelio kakavos x)

(Kalėdinė nuotrauka su kitais EVS savanoriais)

Patarimas? NEDVEJOTI, BŪTINA IŠBANDYTI

Savanorių įspūdžiai | RSS 2.0 | Respond | Trackback |