Kategorijos ‘ Savanorių įspūdžiai’ archyvas

Malonus susipratimas

Antradienis, Lapkritis 26th, 2013

Straipsnio autorė: Viktorija Kuodytė
Šis straipsnis dalyvauja pasakojimų apie savanorystę konkurse. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.

rasiniuiPasislėpus atokiame kampe, atsisėdu, galvoju – pateisinu kiekvieną padarytą veiksmą, pasąmonėje gimstančiu ir veiksmu tampančiu, per visą gyvenimą pasikartojančiu leitmotyvu. Nauda. Iš to pačio kampo pamatau, kaip gatvėje našlė moteris myluoja šunį, vaikinas pavaišina merginą cigarete bei pasikviečia išgerti arbatos, studentas nuolankiu tonu telefonu kalba su darbdaviu, o sėdintis valkata ištiesęs piltuvo formos rankas,  nelaimės iškreiptu veidu, kalba maldą kiekvienam praeinančiam linkėdamas sėkmės. Jam ši diena sėkminga, daug aukų, lengvai apsvaigęs veidas išduoda, šios nakties jis rytoj neatsimins. Klausiu savęs – kodėl darau tai ką darau? Pramogos, darbas hobis, mokslai, skaitymas, grojimas, chuliganizmas, pagalba, bendravimas, savanoriavimas…  Nesvarbu, ar fiziologiniai ar saviraiškos poreikiai tai bebūtų, bet jie – susiję su nauda, kurios siekiama kiekviename veiksme: būti mylimu, užsidirbti pinigų, susirasti pažinčių, pasitenkinti, įgauti pasitikėjimą, realizuot save ar kitaip įprasminti, pateisinti ar patenkinti save. Užsimerkiu kelioms sekundėms, įkvėpiu giliai vieną kartą, mašinaliai atsistoju ir išlendu iš po skersgatvio, dairausi Gedimino gatve, gal surasiu, galiausiai, merginą raudonais plaukais, ji skirsto veiklas. O mano rytas prasidėjo taip: atsikėliau tik pradėjus rytiniems autobusams važiuoti skersai išilgai Vilniaus gatvėmis, užkandus, dar nepilnai orientuodamasi, bet gerai nusiteikusi, išėjau į gatvę, sėkmingai suspėjusi į per anksti atvykusi autobusą, nuvykusi ir išlipusi Arkikatedros stotelėje, ir Gedimino gatve energingai ėmiausi ieškoti merginos raudonais plaukais, juk šiandien pirma mano savanoriavimo diena, noriu padaryti kuo daugiau, juk tam ir atvykau nuo pat ankstyvo ryto! Skambinu, neatsiliepia, tikriausiai neišgirdo. Už pusės valandos atskambina, paliepia ateiti prie sutartos vietos. Nuėjau, palaukusi dar porą dešimčių minučių, sulaukiau. Raudonplaukė pasirodė. Kokius darbus reik padaryti?, -klausiu. Mane nusiuntė paklausti kitų savanorių, ką jiems padėti, o jie pasakę, kad darbo nėra, nusiuntė ieškoti raudonplaukės. Turiu pirmąją užduotį – susirasti užduotį. Susiradusi keletą savanorių, (gal kas nors mane su jais supažindins?), nuskubėjome kabinti plakatų, bet pala, o kur smeigtukai, lipni juosta? Jos reiks palaukti, renginio organizatoriai pamiršo nupirkti šios, menkaverčius kanceliarijos įrankius, o antroje dienos pusėje pasisekė- netgi išsireikalavau taip seniai trokštamos, save iš kitų išskiriančios, savanorių akreditacijos – ant juostelės pririšto popierėlio su didžiosiomis raidėmis išrašytu žodžiu: „SAVANORIS“. Visi darbai ėjosi lėtai, raudonplaukė nenorėjo duoti didesnės atsakomybės savanoriui, ji dirbo viena, palikdama galimybę savanoriai išbandyti save už borto. Fiziniai darbai atitekę vaikinams, po pusės dienos trukusio darbo, išsekino, ir fiziologinių poreikių patenkinimo metas jau norom nenorom spaudė ištuštėjusius skandžius. Nekeista, kad niekas neatnešė valgyti, nemalonu tai, kad maisto talonai buvo nenorom dalijami su klausimu: „ar tikrai pakankamai dirbai, kad gautum pavalgyti?“. Veiklos gavau: daiktų nešiojimas, skrajučių dalijimas, muzikos atlikėjų pasveikinimas atvykus, artistams skirto mineralinio vandenio padėliojimas,  tik norėtas socialinio bendravimo poreikis, buvo menkai patenkintas ir nuslopintas, nes darbus dirbau viena, be kitų renginio savanorių. Visos dienos darbų neįvardijimas, konkretumo nebuvimas palaužė mano užsidegimą dirbti, nepagarba kito darbui, laiko švaistymas uždarė mano mintis į vieną narvą su neapykanta ir nusivylimu.  Ne viena ir ne paskutinė jaučiu panašų jausmą, o nauda – jos visada yra – pamoka. Visa tai toptelėjo palaipsniui, kai pasislėpus atokiame kampe, atsisėdau

Fotoaparatas + muzika = savanoriavimas kultūros centre

Pirmadienis, Lapkritis 25th, 2013

Straipsnio autorė: Gabija Vyšniauskaitė
Šis straipsnis dalyvauja pasakojimų apie savanorystę konkurse. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.

DSC_4927Pradėti reikėtų nuo to, kad jaučiau savotišką renginių alkį. Marijampolė, kurioje mokausi, pamažu atsigauna ir šio miesto erdvėse vyksta daug įdomių renginių, tačiau abiturientiška kišenė neleidžia eiti į visus,kuriuos noriu. Be to, esu nepataisoma fotoholikė ir negaliu koncerte ar spektaklyje ramiai sėdėti be fotoaparto. Tai reiškia, kad jaučiuosi nesmagiai, jeigu palieku savo veidrodinį draugą namuose, tačiau lygiai taip pat nesmagiai jaučiuosi ir fotografuodama renginį ir netyčia alkūne bakstelėjusi šalia sėdintį žiūrovą.

Išeitis labai greitai atėjo į galvą – reikia fotografuoti legaliai. Ne kaip žiūrovei, o kaip spaudos atstovei. Tai nebuvo sudėtinga.

Galiu pasidžiaugti, kad kultūros centro, kuriame vyksta didžioji dalis koncertų ir panašių renginių, vadovai draugiškai nusiteikę jaunų žmonių atžvilgiu ir netgi turi savanorių pažymėjimus. Į pirmąjį renginį, Donato Montvydo koncertą, buvau įleista net nespėjus pagaminti pažymėjimo; gavau dvi vietas (sau ir fotoaparatui) bei laisvę vaikščioti po visą salę su trikojais ir jei tik noriu, vedžiotis draugę, kuri nešios keičiamus objektyvus. Šiame pirmajame renginyje neapsiribojau tik fotografavimu – koncerto organizatoriai sutarė ir dėl interviu.

Esu gana šaltų nervų, tačiau jaučiau, kad interviu ėmimas po 2 valandų lakstymo su fotoaparatu galbūt nėra pati geriausia mintis. Vis dėlto sutikau – kas gi paleidžia galimybes nuveikti ką nors įdomaus?

Įdomumas prasidėjo jau prigesus salės apšvietimui. Mėlynos scenos lempos nepatiko mano charakterį turinčiam (kitaip sakant, kažkiek neveikiančiam) objektyvui. Turiu pripažinti, turima technika nelabai tiko koncertui prietemoje fotografuoti, bet nepasidaviau. Būtų negražu po koncerto nenusiųsti nei vienos geresnės kokybės nuotraukos.

DSC_4874Dėl blankios mėlynos šviesos ir nestabilaus trikojo, ilgokai kankinausi su technika. Objektyvas varė į neviltį, tačiau kitos išeities nebuvo.

Klik!

Netikėtai pavyko toks kadras, kokio reikėjo. Gana švarus, ryškus, atitinkantis ramią renginio nuotaiką.

Klik!

Turiu antrą kadrą, kokio reikia.

Klik! Klik! Klik!

O dabar galiu ir eksperimentuoti, jau turiu tas kelias nuotraukas, kurias galėsiu vakare nusiųsti direktorei. Malonus jausmas.

Šį malonų jausmą šiek tiek trikdė mintis, kad tuoj teks imti interviu iš dainininko, apie kurį žinau visai nedaug. Vis dėlto, draugės ir sesės pagalbos telefono žinutės su galimais klausimais sudėliojo būsimo interviu planą į vietas ir, renginiui baigiantis, turėjau reikalingas nuotraukas bei galimybę pakalbinti draugių dievuką.

Salėje nuaidėjus paskutiniams plojimams ir nuvaikius besišypsančius gerbėjus, netikėtai teko susitarti dėl interviu ėmimo telefonu – koncertui užsitęsus, neliko laiko gyvam pokalbiui. Galbūt taip ir geriau – pirmajam kultūriniam savanoriavimui įspūdžių ir taip gausu!

DSC_4854

Iššūkis ir nepamirštama patirtis Čekijoje

Antradienis, Spalis 29th, 2013

Straipsnio autorė: Simona Osipovaitė
Šis straipsnis dalyvauja pasakojimų apie savanorystę konkurse. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.

Nepamenu, kuomet pirmą kartą išgirdau žodį savanorystė, tačiau nuo mažens pamenu save aktyviai visur besisukančią : bibliotekos duris pradėjau varstyti nė nepradėjus lankyti pradinės mokyklos, o ir meilę sportui, kai sunkiai rankose išlaikydama krepšinio kamuolį bandydavau pataikyti ,,kiaurą‘‘, nuo mažens įskiepijo mama – aktyvi krepšininkė ir tinklininkė. Pirmieji šokio žingsneliai prasidėjo būnant 8-tuonerių ir būtent jie atvedė mane iki vieno didžiausių iššūkių gyvenime – metus trukusios Europos savanorių tarnybos Čekijoje.

Per dvylika metų mokykloje esu turėjusi pačių įvairiausių savanorystės pavyzdžių – nuo pagalbos organizuojant avant-gard mados pasirodymus mokykloje iki atsakomybės už finansus tarptautiniame muzikos festivalyje (kuris buvo organizuotas vietinės jaunimo organizacijos) ar daug emocijų ir gražiausių prisiminimų teikiant informaciją EuroBasket 2011 dalyviams. Visgi, baigiantis 12-ajai klasei supratau, jog vis dar nežinau kuriuo gyvenimo keliu reiktų pasukti ir įkvėpta prieš metus Žemaitijos Nacionaliniame parke sutiktos savanorės iš Ukrainos nusprendžiau paieškoti EVS projekto.

312693_2259830128787_1485810655_n

Kelias per kančias (su skaudžiais neigiamais atsakymais) atvedė į žvaigždes – radau skubų pasiūlymą vykti į Čekiją ir praleisti metus dalinantis šokio patirtimi su įvairaus amžiaus vaikais mokyklose ir užklasinės veiklos užsiėmimuose. Ilgai nedvejodama nusiunčiau savo motyvacinį laišką ir jau po keleto dienų gavau teigiamą atsakymą! Pakavimasis, ilgas noriu/reikia/praktiška pasiimti daiktų sąrašas keitėsi milijoną kartų, kol galiausiai paskutiniąją vasaros dieną praleidau autobuse, riedančiame maršrutu Panevėžys – Hradec Kralove (mielas ir jaukus čekiškas miestelis, esantis netoliese mano savanorystės vietos). Nachod, nedidukas miestelis esantis vos už 3 km nuo Lenkijos (į kurią kartais keliaudavom… nusipirkti ledų), tapo vieta, kurioje įveikiau ne tik geografinę, tačiau ir daugybę vidinių sienų.

Projektas neapsiribojo vien šokių pamokomis. Keletas linksmų ir anuomet gan stresinių situacijų geriausiai būtų apibūdintos nuotraukomis -

IMG_0437
IMG_2113 (1)
(akimirka iš mini projekto, kurio metu su pradinės klasės moksleiviais kalbėjome apie aplinkos taršą mokėmės rūšiuoti ir gaminome žaislus iš plastikinių butelių)

Man, iš prigimties kukliam ir dėmesio centre nesiveržiančiam būti žmogui, tapimas straksiu ir juoko bangeles mažiesiems darželinukams skleidžiančiu kiškeliu (nuotrauka, tiesa, labiau primena užsimaskavusių gangsterių susitikimą) ar mini projekto su pradinės klasės mokinukais įgyvendinimas (kurio metu teko atskleisti visą žaislų gaminimo paslaptį…čekiškai) tapo nemenku iššūkiu. Dabar galiu pridurti, jog tada, turint menkus kalbos pagrindus ir pedagoginės veiklos patirties trūkumą, viskas atrodė šimtą kartų baisiau, sunkiau ir vargino daug labiau. Prisipažinsiu, būdavo ir dienų, kai mąsčiau viską mesti ir grįžti į saugumo zoną namuose, tačiau pavasarį (prabėgus jau daugiau nei pusei projekto) viskas staiga tapo lengviau ir šypsena veide šviesdavo net ir po ilgos darbo dienos.

IMG_0330[1]

(akimirka iš organizacijos mugės, kurios metu buvo pristatomi visi užklasinės veiklos užsiėmimai)

Žinoma, visos 365 dienos nebuvo dedikuotos vien darbui. Netrūko ir pramogų:

IMG_4468

O gal tiksliau reiktų sakyti – mėlynių (deja, ne tų, kurias taip mėgstu su pienu). Jos puošė, kai nusprendžiau pirmą kartą išbandyti snieglenčių sportą ar kai keliavome į netoliese esantį regioninį parką išbandyti laipiojimą ant uolų… Beto, savo eilės laukia ir pasakojimas apie kelionę aplink Čekiją per 10 dienų (kurį vis dar bandau įsprausti į popieriaus lapą, tačiau įspūdžiai nepasidalina vietos). Norėtųsi pasidalinti ir prisiminimais apie nuostabias akimirkas su kitais savanoriais, praturtinusiais visą šį laikotarpį nuostabiomis nacionalinių patiekalų gaminimo pamokomis, bendrais filmų vakarais, kelionėmis, istorijomis, neišblėstančiomis šypsenomis ir šiltais apkabinimais, tačiau tam jau reiktų skirti kitą ilgą pasakojimą arba jaukų susitikimą prie puodelio kakavos x)

k 023

(Kalėdinė nuotrauka su kitais EVS savanoriais)

Patarimas? NEDVEJOTI, BŪTINA IŠBANDYTI

„Mėlynojoje stovykloje“ – geriausių pasaulio muzikantų pamokos

Pirmadienis, Gegužė 13th, 2013

Jeigu Jums atrodo, kad Lietuva- visų apleistas užkampis, siūlome tai persvarstyti. Nes būtent Vilniuje bei Panevėžyje viešėjo būgnų bei pučiamųjų dievai – The Blue Devils.

Kolektyvas Europoje lankosi itin retai – per 20 metų senajame žemyne juos buvo galima išvysti vos keletą kartų. Todėl nenuostabu, kad tarp stovyklos dalyvių buvo ir užsieniečių – 2 vaikinai specialiai dėl The Blue Devils važiavo net iš Švedijos.

Gegužės 11 – 12 lankęsi amerikiečiai, dalyvavo edukacinėje stovykloje System Blue camp, į kurią atvyko netoli 200 mokinių iš įvairių šalies kampelių. Kadangi The Blue Devils sudaro ne tik mušamieji, bet ir pučiamieji, taigi Vilniaus Baltojo tilto pieva skambėjo it tikras orkestras.

Muzikantai stengėsi kiekvienam vaikui parodyti išskirtinį dėmesį – nuo kvietimo parodyti, ką išmoko per šiuos mokymus, iki užsiėmimų su mažiausiaisiais svečiais, papuoštais AC/DC atributika.

The Blue Devils – penkiolika kartų pasaulio mušamųjų instrumentų grupių čempionato nugalėtojai.

Įspūdžiais pasidalino savanorė Ingrida Norkutė

www.cultureinn.lt informacija

Savanoriškos organizacijos dalyvavo fokus grupėje apie savanorystę

Antradienis, Kovas 13th, 2012

Kultūros savanorių stendas "Savanorystės balsas" mugėje

Kovo 6-ąją vykusioje Fokus grupėje apie savanorystę, kurios tikslas – aptarti praėjusius, savanorystės, metus, dalyvavo ir  „Kultūros savanorių” atstovė Justina. Diskusijoje savo nuomonę išsakė ir „Kito varianto“, Maltos ordino, VU Šiaulių universiteto bei LiJot‘o atstovai.

Pasak Justinos, diskusijos dalyviai kalbėjo apie tai, ką 2011-ieji metai davė savanorystei - štai, dabar visi žino, kas gi yra toji savanorystė, su kuo ji valgoma. O  savanoriu laikomas ne tik kraujo donoras ar karo savanoris. Tačiau pastebėta ir blogoji šio medalio pusė – dabar savanoriauti tapo taip populiaru, kad kai kurie tai daro tiesiog dėl mados.

2011-ieji į savanorystę įnešė džiaugsmingų vėjų ir tuo, jog buvo išleistas įstatymas, taikomas būtent savanoriams. Tiesa, jis dar gana abstraktus, daugelis dalykų į šį įstatymą nėra įtraukta, todėl tobulėti dar tikrai yra kur. Taipogi, per pastaruosiu metus išryškėjo tikrosios nevyriausybinės organizacijos, kurios yra veiklios ir sąžiningos.

Diskusijoje buvo kalbama ir apie savanorio pakvietimo, jo priėmimo į organizaciją būdus. Nuo to labai priklauso, kuriam laikui savanoris pasiliks savanoriauti, kokia bus jo motyvacija ateityje ir kokiomis spalvomis jis spalvins savanorystę. Naują savanorį reikia priimti šiltai, kantriai viską paaiškinti, atsakyti į visus jam iškilusius klausimus, leisti jam mokytis, adaptuotis, susipažinti su nauja aplinka.

Fokus grupėje buvo aptarta ir senjorų savanorystė, kuomet išėję į pensiją senjorai savanoriauja organizacijose tam, kad būtų naudingi visuomenei. Tiesa, liūdnoka, kad daugeliui senjorų savanorystė vis dar asocijuojasi su sovietinių laikų „talka“. Visgi kuo toliau, tuo daugiau jų žiūri palankiai tiek į kultūrinę, tiek į socialinę ar kitų rūšių savanorystę. Juk savanoriams – nėra jokios amžiaus ribos!

Su kiekviena diena, dėka 2011-ųjų metų, vis daugiau žmonių sužino apie savanorystę bei kaip galima greičiau imasi savanoriauti. Jei toliau judėsime panašiu greičiu, panašu, kad iš mažo savanorystės daigelio išaugs didžiulė graži gėlė.

Meda Petrikaitė

“Kultūros savanoriai”

Meda: Savanorystė Teatre – neįkainojama patirtis, šypsenos ir atradimai

Ketvirtadienis, Vasaris 16th, 2012

Iki spektaklio  – dar daugiau nei valanda, o mes jau renkamės Teatre. Šypsomės, bėgiojam siaurais koridoriukais, dalinamės darbais. Mes – Lietuvos nacionalinio dramos teatro savanoriai.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras – it meno buveinė, kurią saugo trys mūzos. Teatre, veikiančiame nuo 1940 m. yra pastatyta nesuskaičiuojama gausybė spektaklių, LNDT kaskart žiūrovus stebina atvirumu naujovėms, o tuo pačiu – sugebėjimu išsaugoti tradicijas. Kai premjera keičia premjerą, o Teatro fojė būriuojasi minios žiūrovų – savanoriai reikalingi ir svarbūs.

Šiandien – premjera. Vieni padedame žiūrovams susigaudyti didžiulėje salėje ir rasti savo vietą, kiti – Teatro fojė koordinuojame žiūrovus, atėjusius į spektaklį, kad šie nepasiklystų įėjimų į salę gausoj, o štai, kasoje savanoriai išduoda kvietimus žiūrovams. Po spektaklio – visi lėksime į sceną su glėbiais gėlių, sveikinsime aktorius su premjera, įteiksime puokštes, linkėsim sėkmės kūryboj, vaidmenų didelių ir svarbių…  Bet tai – dar viso labo ne visos savanorių pareigos. Jei pamatysit kavinukėj Teatro skrajutę ar  ryškų plakatą Vilniaus centre, reklamuojantį ateinančią premjerą – žinokit, savanoriai pasidarbavo! O kur dar meduoliniais grybukais mūsų puošta eglutė, išdalintos šypsenos vaikams ir suaugusiems ir atsakymai į begales žiūrovų klausimų!

Štai,  Teatro savanoris Laurynas teigia, kad savanorystė Teatre jam atvėrė kelią į dvi jam be galo įdomias veiklas – savanorystę ir galimybę stebėti spektaklius. „Labai džiaugiuosi savanoriaudamas  Teatre, tai išties nuostabu!“

O Eglė sako mananti, kad savanorystė Teatre jai leido įgyti daugybę naujų pažinčių su žmonėmis, kurie gyvena teatru, bei dovanojo be galo šiltus ir jaukius vakarus. „Savanorystė Teatre – nenusakoma žodžiais, jį daro žmogų geresnį, gražesnį iš vidaus. Tai – ne veikla, tai – gyvenimo būdas.“

Savanorė Goda džiaugiasi, kad ši savanorystė suteikė galimybę pamatyti Teatrą ne tik iš žiūrovo pusės, bet ir iš vidaus bei pasižiūrėti nematytus spektaklius. „Įgyjau neįkanojamos patiries, kuri neabejotinai pravers ateityje.“

Ir visgi – iš tiesų, kaip gera prasidėjus spektakliui, pagauti save bemąstant, jog prie viso to kažkiek, kad ir visai maža dalelyte, esame prisidėję ir mes…

Iki pasimatymo teatre!

Raminta: Mūsų džiazas rudenį

Šeštadienis, Lapkritis 19th, 2011

Spalio 11 – 16 dienomis Vilnius skambėjo pasauliu: muzika į „Vilnius Jazz“ festivalį atkeliavo iš  Australijos, Pietų Korėjos, Šveicarijos, Austrijos, Prancūzijos… Savanorių komanda buvo nedidukė, bet su visomis užduotimis susitvarkėm. Šį kartą savanoriai buvo lyg mentoriai atvykusiems muzikantams. Vieniems dingo bagažas – ką daryti? Kiti nori eiti linksmintis iki paryčių – o man ryt kolis… Treti džiaugiasi kiekviena smulkmena ir nauju žmogum – ir man smagu. Ketvirti nelabai šneka angliškai – o man jų gimtoji kalba, kaip tralia lia ir na na naaa. Vieni savanoriai ir gimtadienius kartu su muzikantais atšventė, ir savotiškas šeimas sukūrė: „mama, o valgysim prieš ar po saundčeko?“ – va, koks svarbus savanorio vaidmuo!

Tai gi tai gi… Rusų dramos teatras (meiliai vadintas Rusdramiu) buvo virtęs džiazo šventove, kur ateidavom pirmi ir išeidavom paskutiniai – įteikę visus raktus nuo kambarėlių dėdei durų sargui. Be to kad teko pasitikti grupes oro uoste, pasirūpinti, kad visur pasirodytų laiku bei smagiai leistų laiką, dar prieš festivalį platinom skajutes, plakatus. Festivalio metu teko ir bilietus tikrinti, ir pagelbėti rengiant balsavimą konkurse, ir keisčiausius muzikantų norus pildyti (vidury baltos dienos: gal turi kokio stipraus alkoholio? Kąąą?!!! Man kontraboso stygas nusivalyt reik… O gali 40 А4 formato lapų prie pianino padėti?)

Rūta su Goda visą savaitę „šefavo” australus. Išlydėjusios, apraudojusios ir kvadratinėmis akimis pargrįžusios iš oro uosto štai ką kukavo:

„Žiūrėdamos į australų  kvartetą scenoje, pagalvodavom, kad groja mūsų geriausi draugai. Ir jų muzika tokia sava, lyg klausyta nuo vaikystės. Nors iš tiesų nuo pažinties buvo praėjusios tik kelios dienos. O jų muziką girdėjom pirmą kartą.

Savanorystė…ir  savanoriai. Tai žmonės, kurie savo noru išdrįsta priimti gyvenimo jiems siūlomas dovanas. Kai nėra blogo oro. Kai nėra svarbesnių užsiėmimų. Kai norisi išgirsti. Ir papasakoti. Kai kalba muzika. Kai nelieka abejonių, kad ten, Australijoje, kitame žemės pusrutulyje, gyvena be galo šilti ir nuoširdūs žmonės. Savanorystė – tai galimybė pažinti skirtingų šalių, skirtingų kultūrų žmones. Savanorystė – tai alternatyva kelionėms. Tai lyg neišeinant iš namų aplankyti pusę pasaulio.

Savanorystė – tai džiazas. Tai gyvenimo improvizacija. Labai džiaugiuosi, kad tokie susitikimai suskamba. Kad jie verčia šypsotis. Ir laukti kito džiazuoto rudens.“

Šnipų žiniomis australai su savanorių pagalba atidžiai tyrė lietuvišką kultūrą: naminio alaus gavo paragaut, išlandžiojo senamiestį, sudalyvavo gimtadienio šventėje, kur improvizavo lietuvaičiams dainuojant senąsias folklorines dainas…

Indrė, kuravusi austrų grupę, kurioje groja  bulgaras, serbas ir du austrai, sakė, kad laikas,

praleistas savanoriaujant „Vilnius jazz“, buvo iki šiol turbūt tobuliausia savanorystės patirtis. „Tiek nuostabios muzikos ir žmonių vienoj vietoj! Niekaip šypsena nuo veido nesitraukė. Ir vis dar yra prisiminus festivalį.“

Justina troško nuotykių – išsiuntė anketą į savanorių atranką ir taukšt! pateko į savanorių gretas.

„Pirmieji įspūdžiai ir pirmos nuotaikos visada išliks mano galvoje bei mintyse. Savanorių buvo mažos gretos, tačiau jie visi nuoširdžiai šypsojosi skleisdami šventinę ir džiazuojančią nuotaiką. Kiekvienas gavom kuruoti po grupę, ja pasirūpinti, jeigu prireiktų ir apkamšyti prieš miegą. Taip, tai buvo mūsų pareiga !

Aš gavau kuruoti mažai žinomą grupę iš Šveicarijos „Meta Marie Louise“. Pradžioje buvo baugu ir visokiausios mintys lindo į galvą: „Kaip su jais bendraut?“, „Ką jiems pasakyt?“, „Ar jie bus pasipūtę?“. Tačiau kai juos pamačiau dingo visos baimės ir visi būkštavimai. Jau pirmosios jų šypsenos pakerėjo mane, grupės nuoširdumas privertė smarkiau plakti širdį. Tas savanoriškas rūpestis tapo daugiau nei pareiga, o dideliu noru kuo daugiau su jais pabendrauti ir pažinti kiekvieną atskirai.

Vilnius Jazz festivalis leido iš arčiau pamatyti tą virtuvę, kurioje sukasi muzikantai, susipažinti su organizacine puse, išsirinkti savo mylimą grupę ir džiazuoti kiekvieną vakarą iki aušros. Nuostabus patyrimas, kurį dar ilgai slopinsiu savo širdyje!“

„Ir mes ten buvome“… apie savanorystę diskutavome, patarimus dalinome.

Antradienis, Birželis 28th, 2011

Birželio 21-23 dienomis Vilniaus miesto Rotušėje vyko Europos savanoriškos veiklos metų turo renginiai. Mes, „Kultūros savanoriai“, atvirų erdvių centre (Rotušės pirmajame aukšte) turėjome savo stendą ir pristatėme susivienijimo veiklą bei kultūrinės savanorystės principus, atsakėme smalsaujantiems į klausimus. Smagiai pakalbėjome su „kolegomis“ iš kaimyninių stendų (kitų savanorišką veiklą skatinančių organizacijų), aptarėme galimus bendradarbiavimo veiksmus. Taip pat kartu su kitų masinių savanorystės akcijų organizatoriais dalyvavome atviroje diskusijoje „Savanorystės skatinimo idėjų pristatymas“, papasakojome, kaip Vilniuje buriame dideles savanorių komandas renginiams Gatvės muzikos diena bei „Tebūnie naktis!“.

Agnė iš "Kultūros savanorių"

Pasinaudodami galimybe turo renginių programoje turėti ir savo pačių renginį, į šurmulį Rotušėje birželio 22 d. susikvietėme Vilniaus miesto kultūros ir meno organizacijų, renginių atstovus. Renginį apie kultūrinę savanorystę skyrėme tiek savanorių pagalba dar nesinaudojančioms organizacijoms ir renginiams, tiek ir tiems, kurie jau dirba su savanoriais, bet norėjo išgirsti patarimų, kaip būtų galima dirbti kokybiškiau bei susipažinti su kolegų patirtimi.

Susirinko apie 30 dalyvių iš pačių įvairiausių organizacijų ir renginių: Keistuolių teatro, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Vilniaus universiteto bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, galerijos „Actus magnus“, Lietuvos savanorių muziejaus, Energetikos ir technikos muziejaus, Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos, Bažnytinio paveldo muziejaus, „Goethe-Institut“, kino teatro „Pasaka“, poezijos festivalio „Tarp“, festivalio „Mėnuo Juodaragis“, Tarptautinio vaikų ir jaunimo filmų festivalio, festivalio „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“, renginio „Rugsėjo 1-osios šventė“ ir kitų. Tad įsitikinome, jog kultūros sektoriuje savanorių pagalba aktuali labai skirtingoms organizacijoms ir renginiams, nepriklausomai nuo jų propaguojamo meno žanro ar veiklų pobūdžio.

(more…)

Kultūros savanoriai matėsi su Švedijos karaliene

Pirmadienis, Balandis 18th, 2011

Na, iš tiesų gal kiek perdėjome parašydami tokią skambią atraštę. Karalienę tikrai matėme, bet rankos jai nespaudėme, sveikintis, nesisveikinome, tik spoksojome per atstumą į Švedijos monarchę. O visa tai vyko organizacijos “Mentor” surengtame labdaringame koncerte, kuriame savanoriavo Kultūros savanoriai. Renginys vyko Operos ir baleto teatre, juose dalyvavo Švedijos karalienė, Lietuvos Respublikos prezidentė ir daugybė kitų svarbių asmenų. Tiesą pasakius, Kultūros savanoriai pirmą kartą savanoriavo tokiame iškilmingame renginyje.

“Mentor” yra pasaulinė organizacija, vykdanti įvairius jaunimo narkotikų prevencijos projektus, o šios organizacijos prezidentė yra Švedijos karalienė Silvija. Penktadienio koncertas “Ateitis gyvai” buvo skirtas lėšų rinkimui dviem “Mentor” projektams, vyksiantiems Baltijos šalyse. Koncerte regėjome tokius atlikėjus, kaip Petras Geniušas, Asmik Grigiorian,  Petras Vyšniauskas, Nerijus Juška, o su jais scenoje drąsiai pasirodė ir jaunieji atlikėjai, mažiausioms iš jų turbūt buvo ne daugiau penkeri met

Savanoriai turėjo keletą svarbių užduočių šiame renginyje – pasirūpinti, kad VIP svečiai rastų kelią į jiems skirtas zonas, siūlyti programėles už atitinkamą auką “Mentor” projektams ir pagelbėti su įvairiais mažais darbeliais koncerto metu, kol visi organizatoriai plušo ruošdami iškilmingą pobūvį svarbiausiems renginio svečiams.

Gavome progą ne tik palakstyti po Operos ir baleto teatro užkulisius, bet ir stebėti vieną ar kitą koncerto numerį iš už kulisų. Iš tokio kampo viskas atrodo visai kitaip ir daug įdomiau. Gaila tik, kad koncerto metu teko daug darbuotis, tad nedaug tespėjome pasimėgauti reginiu.

Beje, po koncerto vykusiame labdaros aukcione, kuriame buvo galima įsigyti tokius daiktus, kaip tenisinko R. Berankio raketę ar Prezidentės D. Grybauskaitės rašiklį, buvo surinkta 151 tūkstantis litų!

Visi patogumai savanoriauti “Ad hoc: Nepatogaus kino” festivalyje

Ketvirtadienis, Lapkritis 11th, 2010

Žmogaus teisių kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“ vyksta jau ketvirtus metus iš eilės. Festivalis Vilniuje vyko spalio 21-30 d., o nuo lapkričio 3 d. Iškeliavo į Kauną ir Klaipėdą. Lapkričio mėnesį „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ taip pat aplankys Šiaulius, Panevėžį, Alytų bei Ukmergę. Iš kitų kino festivalių šis išsiskiria dokumentinių filmų programa aktualiomis, dažnai vadinamomis „nepatogiomis“ temomis kaip diskrimacija, rasizmas, moterų teisės, skurdas kt. Šiame festivalyje dalyvavo savanorystės „virusu“ užsikrėtusi Akvilė Daubaraitė, kuri prieš tai vykusiuose „Nepatogaus kino“ festivaliuose lankėsi kaip žiūrovė, o šiemet viename socialinių tinklų atsitiktinai pamačiusi žinutę, jog reikalingi savanoriai, nusprendė prisidėti prie festivalio organizavimo.

Akvilę savanoriauti šiame festivalyje paskatino keletas priežasčių: ji labai mėgsta gerą socialinį kiną, o laisvalaikiu dažnai savanoriauja įvairiuose renginiuose, taigi kol yra galimybių turiningai praleisti laiką, galimybės savanoriauti Akvilė niekada neatsisako. Be filmų peržiūrų festivalio metu taip pat vyko susitikimai su filmų kūrėjais, buvo rengiamos diskusijos, edukaciniai renginiai universitetuose. Šiemet buvo galima išvysti 43 dokumentinius filmus, suskirstytus į septynias temas.

Pasak Akvilės festivalio savanorių komandoje buvo 30 žmonių. Pagrindiniai savanorių darbai buvo prieš prasidedant festivaliui padėti organizatoriams paruošti kai kurias sales peržiūroms, dalis savanorių subtitravo filmus, vertėjavo susitikimų su režisieriais metu ar atliko fotografų pareigas. Visgi pagrindinis savanorių darbas buvo išdalinti žiūrovams balsavimo lapelius prieš kino seansus bei po seansų juos surinkti ir suskaičiuoti. „Būdavo įdomu pasibaigus filmui išgirsti žiūrovų atsiliepimus, pamatyti reakcijas, kurių būta labai įvairių. Susumavus lankytojų balsus, festivalio uždarymo metu buvo rodomas daugiausiai žiūrovų simpatijų pelnęs filmas. Festivalio atmosfera buvo nuostabi – visi savanoriai bendravome labai šiltai ir draugiškai, pasibaigus kino seansams dar ilgai neskubėdavome skirstytis namo.“- teigė savanorė Akvilė.

Neabejotina festivalio „vinimi“ savanorė įvardijo „Nepatogaus kino“ ir muzikos naktį menų fabrike „Loftas“. „Tas vakaras buvo tiesiog magiškas! Savanoriavimas festivalyje tiek socialiniu, tiek kultūriniu atžvilgiu man davė daug – peržiūrėjau pusę viso filmų repertuaro, sutikau naujų šaunių žmogeliukų savanorių tarpe, pažinau kūrybiškus organizatorius, kurie nuolat buvo šalia ir stengėsi, kad viskas sklandžiai vyktų“.

Akvilės Daubaraitės manymu „Nepatogus kinas“ yra įdomus tuo, kad filmuose vaizduojami tikri ir dažnai šokiruojantys įvykiai, žmonių istorijos iš įvairiausių pasaulio kampelių, kai supranti, jog net pasibaigus filmui, ekrane matyta istorija dažniausiai ir toliau tebesitęsia realiame gyvenime. „Manau, šis socialinis projektas skatina keisti žiūrovų požiūrį į save, aplink supančią aplinką, kitus žmones, didina piliečių sąmoningumą. Panašių renginių Lietuvoje galėtų vykti ir daugiau, mūsų visuomenei to labai reikia. Tikiuosi, kituose miestuose taip pat netrūks entuziastingo jaunimo, norinčio prisidėti prie festivalio įgyvendinimo savanoriaujant jo renginiuose“.- savo lūkesčius išsakė „Nepatogaus kino“ festivalio savanorė Akvilė.

Vaizdinė informacija paimta iš: http://www.nomoshiti.jp/blog/